SKM įkūrėjas A.Čerškus: tai, kas vyksta ir kokie savininkai valdo „Rytą“ – baisu (14) interviu

2007 m. trijų jaunų studentų – Andriaus Čerškaus, Andriaus Jančiausko ir Alfredo Lukaševičiaus įkurta Sostinės krepšinio mokykla (SKM) palaipsniui tapo sėkmingiausia Lietuvoje, nors tokia vizija net nebuvo puoselėjama.

Mokyklos veikla prasidėjo nuo treniruočių vaikams savaitgaliais, o galiausiai išaugo iki to, kad 2019 m. SKM tapo sėkmingiausia ir geriausia Lietuvoje.

Vienas mokyklos įkūrėjų – A. Čerškus mano, kad tokią neplanuotą sėkmę lėmė puiki komanda.

„Turėjome tinkamą chemiją, tinkamą komandą – visų akys degė, visiems krepšinis yra labai mylimas, patys jį žaidėme, dirbome su juo. Krepšinis buvo arti širdies ir turėjome daug „Know how“ – tiek iš žiniasklaidos pusės, kaip vyksta komunikacija, tiek iš organizacinės pusės“, – teigia vienas iš SKM įkūrėjų.

Veiklos pradžioje SKM treneriais kvietė dirbti krepšinį žaidusius draugus, o dabar mokykla gali didžiuotis vienu iš geriausių specialistų kolektyvų, kurį sudaro Algirdas Milonas, Tomas Purlys, Mindaugas Noreikia, Tomas Urbelionis, buvę krepšininkai Gintautas Vileita, Virginijus Praškevičius ir kiti.

„Pirmiausiai žiūrime į žmogiškąsias vertybes, kad treneris būtų pavyzdys kitiems, kartu turėtų pedagogo įgūdžius, gebėtų kitiems paaiškinti viską, – apie trenerių atranką sako A. Čerškus. – Kitas dalykas – trenerio motyvacija ir noras, kaip jis save įsivaizduoja, kokie jo tikslai ir ambicijos. Smagu, kai jis nori tobulėti, kilti karjeros laiptais, treniruoti profesionalus.

Ir žinoma, kad jo vertybės sutaptų su mūsų – tai bendruomeniškumas, palaikymas, pagalba“.

Nepaisant to, kad mokykla iš socialinio projekto paaugo iki aukšto meistriškumo sportininkus ruošiančios įstaigos, vertybės nepasikeitė.

Užauginti gerą žmogų visada bus svarbiau nei paruošti profesionalą.

„Vaikui diegiame geras kompetencijas – atsakomybę, darbą komandoje, bendruomeniškumą. Tai ne tik krepšinis, ugdome įvairiapusiškas asmenybes, lyderius. Krepšininkais užauga vienetai. Taip, skiriame didelį dėmesį talentų ugdymui, bet kartu mūsų tikslas, kad vaikai taptų gerais žmonėmis.

Labai smagu, kai sutinki užaugusius vaikus, kuriuos pažįsti nuo 5–6 metų. Jie apsikabina, padėkoja, prisimena, kaip kartu augome. Džiugu, kad galėjau duoti savo žinių, pamokų. Tas teikia didžiausią džiaugsmą. Jie visada sako kad atsimins SKM“, – šypsosi A. Čerškus.

Pokalbis su juo – apie SKM įkūrimą, didžiausius veiklos iššūkius, sunkius 2020 m. ir būtinybę Vilniuje turėti stiprią krepšinio komandą.

– Andriau, kaip kilo idėja įkurti SKM?

– Žaidžiau krepšinį pats ir buvau sprendimo kryžkelėje – vienuoliktoje klasėje Anykščių „Puntukas“ pasikvietė į peržiūrą mane, Vaidą Baumilą, Gytį Keviną ir Igną Verbų. Mums pasiūlė pasilikti. Aš jau buvau pradėjęs dirbti žiniasklaidoje, rašiau portale „Eurobasket.lt“. Nusprendžiau pamėginti dirbti žurnalistu ir treneriu. Dvyliktoje klasėje radau skelbimą, kad Lietuvos vaikų ir jaunimo centras ieško krepšinio trenerio – kandidatavau ir mane priėmė.

Į pirmą mano treniruotę atėjo vienas vaikas, vėliau jis atsivedė brolį. Paskelbėme informaciją internete, dienraštyje ir surinkome dvidešimt vaikų. Dvejus metus sėkmingai dirbau ten. Dirbome kartu su dabartiniu Vilniaus „Ryto“ vadovu Justu Jankausku, rengėme ir stovyklas.

Vėliau kilo mintis, kad reikia pradėti savo krepšinio mokyklą. 2007 m. rudenį Karklėje su A.Jančiausku organizavome krepšinio stovyklą, į kurią atvažiavo 110 vaikų – nutarėme, kad Vilniuje buvo poreikis steigti tuo metu trečią krepšinio akademiją.

Mokykloje pradėjo dirbti mūsų draugai – J. Jankauskas, pasikvietėme Vidą Svetiką, kuris dabar yra finansų vadovas, prisijungė ir A.Lukaševičius – jis pasakė, kad nori dirbti su darželiais. Atrodė keista idėja – darželių krepšinis. Bet patikėjome – jis darė įvairius projektus, plėtė darželių krepšinį, mes mokyklų – nuo treniruočių tik savaitgaliais perėjome ir prie darbo dienų, pradėjome rinkti skirtingas amžiaus grupes.

A. Lukaševičius sėkmingai dirbo su darželiais, todėl pas mus iš ten atėjo pirmokai ir antrokai. Didžiausias iššūkis buvo rasti trenerius, daugiausiai kvietėme savo draugus, kurie tarp studijų ir sporto galėjo leisti sau treniruoti vaikus – taip viskas ir prasidėjo.

– Koks tuo metu buvo jūsų tikslas, kuriant mokyklą?

– Visi turėjome savo darbus, veiklas ir negalvojome, kad tai gali išaugti į didžiausią ar sėkmingiausią mokyklą. Noras buvo daryti socialinį projektą, kad sportuotų daugiau vaikų. Nebuvo minties, kad šis projektas gali tapti tokiu sėkmingu. Tiesiog darėme smagų dalyką bendruomenei, džiaugiamės, kad mūsų draugai turėjo darbus, matėme tėvų, vaikų emocijas.

– Nebuvote išsikėlę konkretaus tikslo būti geriausiems – kaip tą pavyko padaryti?

– Man atrodo, kad kertiniai dalykai buvo, kad turėjome tinkamą chemiją, tinkamą komandą – visų akys degė, visiems krepšinis yra labai mylimas, patys jį žaidėme, dirbome su juo. Krepšinis buvo arti širdies ir turėjome daug „Know how“ – tiek iš žiniasklaidos pusės, kaip vyksta komunikacija, tiek iš organizacinės pusės – kadangi organizavau Sostinės krepšinio lygos (SKL) varžybas, žinojau visas sporto sales, mokyklų direktorius, žaidėjus, mačiau, kurie turi charizmą tapti treneriais. Juos kvietėme ir turbūt tai lėmė sėkmę, nes šioje srityje turėjome gerą įdirbį ir surinkome teisingą komandą. Ir didelis darbas – savaitgaliais, vakarais, darbo dienomis. Dirbome negailėdami laiko, tai buvo ir yra mūsų vaikas, kurį auginame jau keturioliktus metus.

– Kas buvo sunkiausia vos įkūrus mokyklą?

– Kad mūsų niekas rimtai nevertino, sakė, kad vaikai vaikus treniruoja. Nebuvo pagarbos, buvo labai sunku užsitarnauti miesto savivaldybės pagarbą, o aplinkui buvo du dideli žaidėjai – Vilniaus krepšinio mokykla ir Šarūno Marčiulionio akademija, turėjusios stiprius ryšius, užnugarį. Jie nemėgo mūsų, naujo konkurento, pasiimdavo mūsų žaidėjus, kurie parodydavo potencialą. Jie išeidavo, nes mums trūko žinomumo ir krepšinio visuomenės pagarbos.

Visi sakė, kad mes darėme verslą ir esame verslininkai. Visoje Lietuvoje buvo požiūris, kad krepšinio mokyklos turi būti biudžetinės. Virš mūsų visada kabojo lyg damoklo kardas, kad esame biznieriai. Bet kiekviena veikla, kurią tu darai, turi generuoti pajamų, kad jas galėtum investuoti į įmonės plėtrą, geresnius darbuotojus, didesnius atlyginimus. Tas senas mentalitetas buvo sunkiausiai įveikiamas – žmonės, dirbę krepšinyje nuo sovietinių laikų, nesupranta, kad krepšinis gali būti socialinis verslas ir čia reikia taikyti verslo metodikas. Šiuo aspektu buvome ir vis dar esame ledlaužiai Lietuvoje.

– Ar tas požiūris ir iššūkiai pasikeitė per tiek veiklos metų?

– Priešiškumas jaučiamas, turėjome nemažą krizę „Active Vilnius“ salės nuomų konkurso metu, turėjome net protestuoti. Esame įsitikinę, kad mūsų vaikai turi turėti tokias pačias sąlygas sportuoti kaip ir biudžetinių įstaigų. Mes juk tokie patys – mokame mokesčius miestui, kuriame darbo vietas. Negali būti teikiami prioritetai vieniems – tą vis dar reikia įrodinėti. Vaikai turi teisę rinktis, kur sportuoti – tą reikia keisti.

Per trisdešimt laisvės metų daug kas pasikeitė Lietuvoje, bet sporte nelabai – daug kas dar kabo ant biudžetinių įstaigų, nėra normalaus moksleivių krepšelio. Kartu su tinklinio, futbolo ir kitų sporto šakų atstovais įsteigėme asociaciją, kuri tuo ir užsiima dabar – siekia įrodyti, kad esame vienodi ir konkuruoti rinkos sąlygomis yra geriau, nes taip įdedama daugiau pastangų.

Manau, kad SKM, dvejus metus iš eilės tapdama geriausia šalies mokykla, stipriai užsirekomendavo. Dabar visi mus žino ir girdi, jau turime svorį. Dar trūksta politinio svorio, kad sąlygos biudžetinėms ir privačioms įmonėms būtų vienodos.

– Iš pradžių norėjote skleidėte socialinę žinią – ar keitėsi SKM vizija bėgant laikui?

– Iš pradžių siekėme masiškumo, kad įtrauktume kuo daugiau vaikų, o tada atsirado meistriškumas. Atsirado vizija, kaip matome SKM ateitį – kad mes turime turėti savo areną, savo komandą NKL arba LKL, turėti jaunimo piramidę ir agentūrą, kurį padėtų rūpintis mūsų talentais. Ta vizija yra, kol kas labai stringame su savo sporto bazės statybomis, bet manau, kad tai yra tik laiko klausimas. Mūsų bendruomenė auga, turime geriausius trenerius ir tikiu, kad bazę greitai įkursime. Krepšinio klubą šįmet jau įkūrėme, kurio tikslas ir yra žaisti LKL. Strategiją nėra lengva įgyvendinti, bet žingsnis po žingsnio pasieksime savo tikslą.

Minėjote, kad pradžioje buvo sunku rasti trenerius – dabar mokykloje dirba tokie specialistai kaip Algirdas Milonas, Tomas Purlys, Tomas Urbelionis, Mindaugas Noreika ir kiti. Pagal kokius kriterijus ieškote trenerių dabar?

Pirmiausiai žiūrime į žmogiškąsias vertybes, kad treneris būtų pavyzdys kitiems, kartu turėtų pedagogo įgūdžius, gebėtų kitiems paaiškinti viską. Būtų labai pozityvus. Supratome, kad treneriai turi būti ekstravertai, nes jiems lengviau perteikti emocijas. Kitas dalykas – trenerio motyvacija ir noras, kaip jis save įsivaizduoja, kokie jo tikslai ir ambicijos. Smagu, kai jis nori tobulėti, kilti karjeros laiptais, treniruoti profesionalus. Svarbu, kad būtų ta vidinė ambicija. I

Ir žinoma, kad jo vertybės sutaptų su mūsų – tai bendruomeniškumas, palaikymas, pagalba. Labai svarbu sukurti bendruomenę su tėvais, daryti renginius su jais. Treneris turi būti ne tik geras krepšinio specialistas, bet ir geras sutelkėjas.

– Ar šie metai yra sunkiausi mokykloje – pasaulį užklupo pandemija, reikėjo kovoti dėl sporto salių?

– Tai tikrai sunkiausi metai SKM istorijoje tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Bet tokie sunkumai tik užgrūdina, manau, kad tampame dar stipresni, treneriai dar labiau susivienijo. Mums netrūksta kūrybiškų sprendimų, todėl esu optimistiškas, kad grįšime stipresni – visi bus pasiilgę krepšinio.

– Tiek jūs, tiek kiti SKM įkūrėjai šiuo metu turi savo darbus ir kitas veiklas. Kiek dar spėjate skirti dėmesio mokyklai?

– Kaip mokyklos įkūrėjai susitinkame kiekvieną savaitę, darome strategines sesijas, skiriame joms 2–3 valandas. Esame pasiskirstę atsakomybes – A. Jančiauskas atsakingas už mokyklos finansinę dalį, Alfredas rūpinasi ikimokykliniu ugdymu, o mano atsakomybės yra plėtra, nauji projektai ir partnerystės. Turime nuostabų administracijos vadovą Mindaugą Noreiką, kuris sėkmingai vadovauja.

– Ar mokyklos kūrimo procese buvo toks momentas, kai norėjote viską mesti?

– Žinoma, kad buvo. Kiekviename versle ar šeimoje to būna, visada kitur žolė atrodo žalesnė. Aš pats 2017 m. turėjau labai įdomų karjeros posūkį, nuėjau dirbti į Vilniaus „Rytą“, mane pakvietė Antanas Guoga, pasiūlęs naujai kurti klubą. Tai pasirodė labai įdomi patirtis, turėjau svajonę sujungti SKM ir „Rytą“, kad tai būtų viena piramidė.

Man atrodė, kad galėjome atgaivinti komandą, keitėsi savininkai, nauja istorija. Nuėjęs išdirbau gal 2 ar 3 mėnesius, atidaviau žiauriai daug jėgų, energijos, širdies ir žinių, bet atsimušiau į sieną. Klubo vadovai tvarkė savo interesus ir kiekvienas mano pasiūlymas, idėja atsimušdavo į sieną.

Buvo didelis nenoras investuoti į klubą, plėsti administracijos personalą, klubo darbuotojų sąskaita buvo taupomi pinigai, nenoras atsiskaityti ir vėlavimai – tai žlugdė ir nusprendžiau išeiti. Negalėjau dirbti tokiame klube.

Buvo labai liūdna, nes turėjau didelius lūkesčius ir viziją, kaip atkurti ekipą. Esu vilnietis ir labai myliu Vilniaus krepšinį, bet tai, kas dabar ten vyksta ir kokie savininkai valdo komandą – tai yra baisu. Kuo greičiau reikia, kad pasikeistų savininkai ir ateitų nauji žmonės. Labai laukiame, kada įvyks pokyčiai Vilniaus klube.

– Ko palinkėtumėte SKM bendruomenei artėjančių švenčių proga?

– Susitelkimo ir kantrybės, nes tai sunkus laikas visiems. Bet mes išlauksime, grįšime į normalų režimą. Šis etapas buvo geras tam, kad skirtume daugiau laiko šeimai, sau ir tuo reikia pasimėgauti. Karantinas baigsis ir mes grįšime į įprastą bėgimą, rutiną. Mums trūks to

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.