Slovėnijoje augęs ir ten krepšinį pamilęs „Juventus“ legionierius: mano svajonė buvo Eurolyga, o ne NBA (5) interviu

Retai kada rasi amerikietį berniuką, kurio svajonė būtų ne Nacionalinė krepšinio asociacija (NBA), o Eurolyga. Tokiu vaiku buvo dabartinis Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ legionierius Ryanas Tayloras.

Amerikietis netrukus švęs 29-ąjį gimtadienį. Tačiau atsukus laiką 25 metų atgal, jo širdį užplūsta šilti atsiminimai. Tuo metu Ryano tėtis Johnas žaidė krepšinį ir tai darė Europoje. R.Tayloras iki šiol pamena Liublianos arenos atmosferą, lankus ir rungtynes, į kurias jį vedėsi tėtis.

Prisiminimus jis galėjo susigrąžinti dar praeito sezono metu, kai grįžo į šį miestą pats, tuo metu vilkėdamas Brešos „Germani“ aprangą.

„Mano pirmoji meilė krepšiniui atėjo būtent Liublianoje“, – pasakojo jis. Deja, Ryano tėtis mirė gana anksti po nelaimingo atsitikimo.

R.Tayloras pats siekė karjeros ir NBA kryptimi – rungtyniavo Plėtojimosi lygoje, „Golden State Warriors“ organizacijos dubleriuose. Vis tik ten užsikabinti nepavyko ir jis 2021 m. pasuko Europos link.

Salonikų „Iraklis“, Patrų „Apollon“, „Germani“, Hamburgo „Towers“ – taip iki atvykstant į Uteną atrodė R.Tayloro Europos ekipų sąrašas.

Šiuo metu jis jaučiasi vis labiau įsitvirtinantis „Uniclub Casino – Juventus“ gretose, kur per 24 minutes pelno 9,5 taško, atkovoja 3 kamuolius ir renka 7,2 naudingumo balo. Tiesa, pastarųjų ketverių rungtynių vidurkiai jau siekė 12,3 taško, 4,5 atkovoto kamuolio ir 11 naudingumo balų.

„Aš pats jaučiuosi radęs savo vietą komandos puolime, jaučiuosi vis komfortiškiau, supratęs, kaip norime žaisti. Matau vis daugiau progų atskleisti savo galimybes“, – džiaugiasi jis.

– Utenos ekipai atstovaujate jau beveik penkis mėnesius – kaip prabėgo jie?

– Jie buvo kupini iššūkių. Turėjau pažinti komandos draugus, komandos stilių, kaip norime žaisti. Šis laikas praėjo smagiai, jaučiu, kad daug ko išmokau, paėjau į priekį daugelyje niuansų. Mėgaujuosi savo buvimu čia.

– Europoje prieš tai žaidėte Graikijoje, Italijoje, Vokietijoje. Jei visas šias lygas reiktų lyginti, kokius kertinius kiekvienos aspektus paminėtumėte?

– Italijoje ir Vokietijoje žaidimas buvo panašus – greitas. Graikijos lyga buvo panašesnė į Lietuvą, kur pristabdydavome žaidimą, nesurengę greitų atakų.

– Graikija ir Lietuva panašumo turi ir savo meile krepšiniui. Kiek ypatinga jums yra žaisti šalyse, kur krepšinis – toks svarbus?

– Man tai labai patiko, Graikija iki šiol išliko man kaip viena mėgstamiausių vietų, kuriose teko žaisti. Ten sirgaliai išties įsitraukę į krepšinį – panašiai ir Lietuvoje, tai žaidimą padaro tik dar įdomesnį.

– Ar yra momentas, kurį išskirtumėte, kaip ryškiausią, kur jums meilę pademonstravo sirgaliai?

– Vieno gal ne, bet žaisdamas Patruose nuolat jaučiau ypatingą meilę iš sirgalių – tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Man šis miestas liko širdyje.

– Kaip tą meilę jums kol kas demonstruoja lietuviai?

– Kasdien jaučiu, kad tai – krepšinio šalis, sirgaliai čia labai įsitraukę į krepšinį. Tai nėra momentalu – tą jaučiu nuolat.

Tayloro šeima

– Praeito sezono metu pakeitėte tris komandas: startavote Patrų „Apollon“, vėliau kėlėtės į Brešos „Germani“, o baigėte sezoną Hamburgo „Towers“. Kodėl įvyko toks blaškymasis?

– Graikijoje solidžiai pradėjau sezoną, turėjau galimybę išvykti ir sulaukiau pasiūlymo iš Europos taurės ekipos Italijoje. Mačiau tai kaip galimybę ir priėmiau sprendimą išvykti – norėjau žaisti tarptautiniame turnyre. Tuo metu traumuotas buvo Johnas Petrucelli, iškritęs iš rikiuotės porai mėnesių – tam laikotarpiui klubas pasikvietė mane. Laimėjome Italijos taurę, galiausiai man nebeliko daug minučių, tad nusprendžiau vykti į Hamburgą – kitą Europos taurės klubą. Nenorėjau žaisti po 10 minučių bei trinti suolo – norėjau žaisti daugiau ir tęsti sėkmingą sezoną. Viskas pavyko gerai.

– Italijos taurė buvo retas trofėjus jums. Ją tada iškovojote įveikę ir Milano, ir Bolonijos ekipas.

– Tai buvo ypatingas jausmas, nes žaidėme šalia aistringų sirgalių. Kaip minėjote, nugalėjome abi pajėgiausias Italijos ekipas – mano karjeroje tai ryškus momentas. Kaip tai padarėme? Buvome gerai treniruojami, gerai susižaidę – ypač gynyboje. Turėjome gerų žaidėjų, kaip tas pats Petrucelli – tarp gynėjų, jis turbūt yra vienas geriausiai besiginančių žaidėjų, su kuriais kada žaidžiau.

– Jei žvelgsime dar metus anksčiau, tada ir vėl keitėte tris komandas: žaidėte Salonikuose, G lygoje bei Naujojoje Zelandijoje. Galima sakyti, tai buvo tendencija jūsų karjeroje. Kaip jūs išgyvenate tokius pokyčius ir adaptacijas prie naujų organizacijų ir sistemų?

– Tiesiog turi prisitaikyti, nėra kitos išeities. Tai nėra lengva, bet privalai. Nežinau, man pasisekė ar ne, bet savo pirmais metais Europoje, dar žaisdamas Graikijoje iki Kalėdų pakeičiau tris trenerius. Man tai padėjo suprasti, ką reiškia greitai keisti sistemas ir prisitaikyti prie kito trenerio.

– Ar šis sezonas „Uniclub Casino – Juventus“ jums padėjo suprasti, kaip stabilumas padeda komandai siekti rezultatų?

– Tikrai taip. Supratau, kaip imi geriau suprasti komandos draugus, kaip imi juos jausti, jų elgesį aikštėje, kamuolio judėjimą ir išsidėstymus. Esame kartu nuo sezono pradžios ir taip galime tapti vis geresniais.

– „Iraklis“ komandoje žaidėte su buvusiu Utenos ekipos legionieriumi Reggie Lynchu. Kokius atsiliepimus apie klubą jis jums nupasakojo?

– Taip, kalbėjomės apie tai. Reggie man žadėjo, kad mane sups labai geri žmonės – man tai labai svarbu. Jis man sakė, kad miestas bus ramus, bet aikštėje viskas bus komfortiška ir aukštame lygyje.

– Minite žmonių faktorių. Kas jums labiausiai padeda, kuomet ilgą laiką turite praleisti be šeimos?

– Komandos draugai. Kai tavo darbinė aplinka yra darni, tai viską gerokai palengvina. 9–10 mėnesių praleidi be šeimos, jei dar ir komandoje atmosfera nėra gera, tuomet tampa sunku. Jei viskas gerai, gali sukurti tokius stiprius ryšius, kurie truks visą gyvenimą.

– Ar esate susidūręs su situacijomis, kuomet ryšys komandoje susiformuoja prastas?

– Man pasisekė, nes nesu to patyręs, bet esu girdėjęs tokių istorijų.

– Per karjerą esate susidūręs su pora lietuvių, kokį ryšį turite su jais?

– Universitete mokiausi su Egidijumi Mockevičiumi, taip pat – Dainiumi Chatkevičiumi, kuris jau baigė karjerą. Mano patirtis su lietuviais buvo labai gera. Iggy – puikus vyras, su D.C. kartu gyvenome, tad buvome labai artimi. Gaila, nepavyko su jais susitikti: Mockevičius išvyko į Italiją, nors laukiau mačo prieš jį, tuo tarpu D.C. gyvena Vilniuje, tad progos laukiu, kol kas tvarkaraštis įtemptas, tad laiko nebuvo.

Tayloras

– Netrumpą laikotarpį praleidote G lygoje – viso sužaidėte čia 66 mačus per 2019–2021 metus. Kokia patirtis tai buvo „Santa Cruz Warriors“ klube?

– Labai gera! Ten praleidau pirmuosius savo profesionalo metus ir galėjau išmokti, ką reiškia žaisti profesionaliame lygyje. „Warriors“ organizacija buvo labai gera ir ten sutikau daug puikių žmonių.

– Kaip manote, jauniems vaikinams verta save bandyti G lygoje, o galbūt geriau keliauti iškart į Europą, jei savo karjerą jie mato čia ir jei tokia proga yra?

– Tai labai labai sunkus klausimas. Kai kurie vaikinai svajoja žaisti NBA, tai gali būti jų kelias, aš pats tokios svajonės neturėjau, norėjau žaisti Europoje, nes čia žaidė mano tėtis. Mano tikslas visada buvo Eurolyga. Kol visi kiti vaikai aplink kalbėjo tik „NBA, NBA, NBA“, aš buvau tas, kuris žiūrėjo į Eurolygą.

– Esate unikalus amerikietis.

– Tiesiog mano tėtis žaidė Liublianoje, tuomet komandą treniravo Zmago Sagadinas. Aš pats prisimenu, kaip ėjau į rungtynes, kaip tėtis mane ten vedėsi. Mano pirmoji meilė krepšiniui atėjo būtent Liublianoje. Dėl to Eurolyga visada buvo mano tikslas, nes norėjau eiti tėčio pėdomis.

– Kiek savo vaikystės metų Europoje pamenate pats?

– Apie penkerius. Tėtis žaidė Lenkijoje, Portugalijoje ir Slovėnijoje – pamenu ją geriausiai, nes jau buvau vyriausias.

– Ar buvo etapas, kuomet buvote visiškai šalia progos NBA lygoje?

– Niekada negali žinoti, kuomet žaidi G lygoje. Man sekėsi neblogai, žaidžiau ir Vasaros lygoje, tačiau pasisukau čiurną, atsistojęs ant varžovo kojos. Manau, kad galėjau sulaukti šanso treniruočių stovykloje ar pasirašyti dvipusį kontraktą, tačiau galiausiai tada 2022 m. atvykau į Graikiją.

– Ar likote kažkiek nusivylęs, nepaisant to, kad NBA nebuvo jūsų svajonė?

– Žinoma, nes jaučiausi esantis tikrai šalia, rodžiau gerą žaidimą, buvau pirmaujantis komandoje pagal taškus. Jaučiau, jog noriu save bent jau išbandyti NBA.

Tayloras

– Grįžtant prie „Uniclub Casino – Juventus“, po truputį imate rodyti vis solidesnį žaidimą. Kas padeda jums vis labiau rasti savo vietą čia?

– Man padėjo komandos draugai, asistentai ir vadovai. Visų pirma, jie mane pasitiko šiltai ir leido adaptuoti. Daug laiko praleidžiame su Smithu. Kaip ir sakau, man labai svarbu turėti gerus žmones šalia, tada nesvarbu, kokioje pasaulio vietoje esi.

Aš pats jaučiuosi radęs savo vietą komandos puolime, jaučiuosi vis komfortiškiau, supratęs, kaip norime žaisti. Matau vis daugiau progų atskleisti savo galimybes puolime.

– Jei reikėtų rinktis vieną komandos draugą, kurį vežtumėtės į negyvenamą salą, kaip suprantu, nebūtų dvejonių.

– Ne, Smithas keliautų kartu (Juokiasi). Mes suradome gerą ryšį ir esame tikrai artimi.

– Neseniai Andrea Trinchieri palygino Virginijų Šeškų su Jacku Sparrow. Su kokiu veikėju palygintumėte Oliverį Kostičių?

– Ne, ne, geriau nedarysiu to (Juokiasi).

– Dažnai lyderių praradimas rimtai destabilizuoja komandas. Kaip jūs išlaikėte vienybę, netekę Billy Ivey?

– Kreditus reikia atiduoti treneriui. Jis sukūrė tokią aplinką ir kultūrą, kurioje esame pasiruošę viskam. Treniruojamės daug, daug laiko praleidžiame kartu, tai padeda tokiose situacijose. Kostičiaus žinios ir supratimas, patirtis leidžia mums susitvarkyti su iššūkiais kaip tai padarėme dabar.

– Šiuo metu esate pakilę į trečią turnyro lentelės vietą „Betsafe-LKL“. Tiesa, panevėžiečiai nėra sužaidę poros mačų. Ar trečia pozicija atrodo magiškai?

– Kažkiek, smagu tai matyti, bet stengiamės į tai per daug nesidairyti. Reikia dirbti sunkiai toliau ir kontroliuoti tai, ką galime. Jei gerinsime savo žaidimą, žiūrėsime tik į būsimus varžovus, viskas bus gerai.

– Manote, kad realu šią poziciją išsaugoti iki reguliaraus sezono pabaigos?

– Nematau priežasties, kodėl tai yra neįmanoma. Jei tęsime tai, ką darome, jei žiūrėsime į mažus tikslus, kurių siekiame kasdien, jei išspręsime mažas problemas, tai tikrai įmanoma.

– Žiūrint į visas LKL komandas ir jų traumas, „Uniclub Casino – Juventus“ atrodo viena sveikiausių.

– Ačiū Dievui, kad neturėjome rimtų bėdų. Dirbame sunkiai ne tik aikštėje, bet ir treniruoklių salėje, rūpinamės savo kūnais ir darome viską, kad būtume kuo sveikesni, kiek tik galime tai kontroliuoti.

– Savaitgalį laukia atsakomosios Citadele KMT ketvirtfinalio rungtynės. Prieš Vilniaus „Rytą“ turite 12 taškų deficitą. Kiek realu jį panaikinti?

– Realu, turime išlaikyti savo žaidimą ir daryti tai, ką sako treneriai. Kiekviena ataka bus labai svarbi ir stengsimės atiduoti viską šiame mače.

– Ar komandos draugai jums pasakojo, kokie principai ir istorija slypi jūsų mačuose su „Rytu“?

– Ne, nieko ypatingo, žinojau tik tai, kad mums svarbiausi oponentai yra „Rytas“, Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Wolves“ ir Panevėžio „7bet-Lietkabelis“.

– „Uniclub Casino – Juventus“ turi ilgą istoriją akistatų, kuriose ne kartą uteniškiai eliminavo vilniečius.

– Tikrai? Nežinojau, dabar žinosiu (Juokiasi).