Stebuklus Lenkijoje kuriantis M.Budzinauskas: apie sėkmės receptą, tragišką ekipos atmosferą, atsakomybę ir „deja vu“ (1) savaitės interviu

Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.

Stebukladarys – tą veikiausiai drąsiai galima pasakyti apie trenerį Mindaugą Budzinauską, kuris savo rankomis ėmė užtikrintai tempti Starogardo „Polpharma“ ekipą iš Lenkijos pirmenybių turnyrinės lentelės dugno.

Vos prieš mėnesį susikrovęs lagaminus ir į kaimyninę šalį išvykęs strategas beviltišką klubo situaciją žaibiškai apvertė aukštyn kojomis: pralaimėjimų išsekinta ekipa tapo kovinga ir konkurencinga, o pergalės sugrįžo į „Polpharma“ komandos kiemą.

Per dvylika pirmųjų mačų Starogardo ekipa triumfavo tik viename, tuo tarpu dabar klubo sąskaitoje – keturios pergalės iš eilės. „Lenkijoje tai – tikras stebuklas“, – kvatojo su Krepsinis.net žurnaliste bendravęs M.Budzinauskas.

Tiesa, pats strategas išlieka kuklus ir savęs ant pjedestalo nekelia: „Dabar nuotaikos – neblogos. Dirbame, gyvename rutina, žengiame į priekį treniruotė po treniruotės. Kokia sėkmės formulė? Tiesiog pavyko gerai nuteikti ekipą ir įvedžiau komandoje tvarką, kurios joje trūko“, – teigė M.Budzinauskas.

Beje, „Polpharma“ komandai lietuvis yra vadovavęs ir anksčiau – 2012–2013 metais. Šiuo metu strategas išgyvena savotišką deja vu: „Tuomet atėjau į komandą panašiu laikotarpiu ir mūsų tikslas buvo neužimti paskutinės vietos. Tada pasirodėme geriau, nei visi tikėjosi, ir net patekome į atkrintamąsias. Tai mums buvo labai didelis pasiekimas“, – beveik identišką situaciją prisiminė M.Budzinauskas.

Kokias „Polpharma“ ekipos problemas teko spręsti? Kokių permainų buvo imtasi? Kokia atsakomybės našta slegia strategą? Kokį potencialą atsiskleisti turi klubą neseniai papildęs Martynas Paliukėnas? Į šiuos bei kitus klausimus išsamiai atsakė treneris M.Budzinauskas.

– Jums sugrįžus į Starogardo ekipą, jai pagaliau pavyko rasti sėkmės receptą. Atskleiskite, kurgi slypi jūsų paslaptis?

– Ypatingų paslapčių nėra. Komanda patikėjo tuo, ką darome, pamatė rezultatus, tad visiems yra malonu ir smagu dirbti. Atsirado ir pergalės. Tokia ir paslaptis – visi žinome, ką darome bei ko norime. Man atėjus komanda pradėjo labai gerai gintis ir demonstruoti vieną geriausių gynybų lygoje. Džiaugiuosi ta situacija, kuri yra dabar, nes prieš tai „Polpharma“ buvo laimėjusi vos 1 rungtynes iš 12, o dabar pasiekėme 4 pergales iš eilės ir visos jos buvo iškovotos maždaug 20 taškų skirtumu. Visi kalba, kad tai – kaip stebuklas (Juokiasi). Ypatingo stebuklo nėra, bet pavyko gerai nuteikti ekipą, gerai sužaisti ir kovoti.

– Ar jums prisijungus prie komandos buvo galima justi nekokias nuotaikas, tvyrančias klubo viduje?

– Žodis nekokios čia net nelabai tinka – nuotaikos buvo beviltiškos ir tragiškos. Visi svajojo gal kada nors kažkaip pasiekti tą antrą pergalę. Nelabai kas tikėjo, kad šį sezoną dar gali kažkas pasikeisti, nes nebuvo jokių to požymių. Kai atvykau, su komandos vadovais nusprendėme atleisti pagrindinį komandos įžaidėją (amerikietį J.T.Tillerį – Krepsinis.net), kuris buvo vienas naudingiausių ir rezultatyviausių klube. Tada dauguma pagalvojo, jog dabar viskas bus išvis blogai (Juokiasi), bet kažkaip viskas pakrypo gera linkme.

– Be jau minėto amerikiečio atleidimo ir M.Paliukėnui įteikto kvietimo atvykti, kokių dar permainų ėmėtės?

– Kalbant paprastai, įvedžiau tvarką komandoje. Nebeliko vėlavimo, atsainaus požiūrio į darbą, traumų simuliavimų, mėgėjiškumo ir t.t. Viskas prasideda nuo tvarkos – tiek žaidėjai, tiek treneriai, tiek klubo vadovai turi jausti atsakomybę už tai, ką daro. Su komandos prezidentu pavyko susitarti ir jis man davė didelę laisvę, tad galėjau įvesti savo taisykles. Po to prasidėjo kiti dalykai: tvarka aikštėje, gynyboje, puolime, rūbinėje – visur.

– Sprendžiant iš to, ką papasakojote, ko gero galima daryti išvadą, jog ekipos nesėkmes lėmė disciplinos, o ne meistriškumo stoka, ar ne?

– Tai – vienas iš pagrindinių faktorių, bet svarbių priežasčių buvo ir daugiau. Įtakos turėjo ir meistriškumo stoka, ir fizinis pasiruošimas, ir treniruočių kokybė – vardinti galima nemažai, o viskas sudėjus į krūvą gaunasi labai blogas rezultatas.

– Jūs Starogardo ekipoje esate dirbęs ir anksčiau. Ar klubas, jo organizacija bei tikslai labai pasikeitė nuo 2013 metų?

– Viskas pasikeitė kardinaliai. Iš tų žmonių, su kuriais dirbau tada, liko vos du. Tikslai irgi pasikeitę, bet jie kartais kinta ir sezono metu. Kai tąsyk perėmiau „Polpharma“ vairą, situacija buvo panaši kaip ir šįkart (Juokiasi). Tada ekipa buvo priešpaskutinė ir aš padėjau jai patekti į atkrintamąsias. Tai Lenkijoje buvo lyg stebuklas. Niekas net netikėjo, kad tai įmanoma, ir tikslas buvo tiesiog neužimti paskutinės vietos. Patekimas į atkrintamąsias mums buvo labai didelis pasiekimas. Tuo tarpu šiemet ekipos tikslas buvo išvengti dviejų paskutinių pozicijų. Kol kas viskas sekasi neblogai ir tų vietų tikrai išvengsime, tačiau norisi pakilti kaip galima aukščiau. O kaip tai pavyks, sunku pasakyti.

– Ateinant į nuolat pralaiminčią komandą atsakomybė yra didesnė nei įprastai ar galbūt ji kaip tik slegia mažiau?

– Atsakomybė yra dirbant bet kokioje ekipoje: nesvarbu, ji laimi ar pralaimi. Atsakomybė visur yra vienoda. Geriausios komandos jaučia spaudimą, nes reikia laimėti viską, blogiausios ekipos turi siekti laimėti bent prieš artimiausius priešininkus, o vidutiniokės taip pat turi nugalėti konkurentus. Kiekviena komanda turi savo tikslus ir problemas, kiekvienas treneris susiduria su spaudimu ir jis jau priklauso nuo daug ko – paties trenerio, komandos vadovybės ir t.t.

– Jau minėjote, jog į šią ekipą nepalankiomis sąlygomis įžengėte antrą sykį. Ar į panašią balą bristi antrą kartą yra drąsiau?

– Kai brendi į tą balą, nelabai ir žinai, kaip komandai reikės pagelbėti (Šypsosi). Nesvarbu, kad yra panašus laikas, panaši situacija – viskas yra kitaip, yra visai kiti žmonės, tad reikia būtent su tais žmonėmis rasti kontaktą, susivienyti, atrasti bendras jėgas ir judėti link tikslo. Su vienais žmonėmis kelias į pergales gali būti vienas, su kitais – kitas. Jei sykį jau suveikusį metodą naudosi dar kartą, tai tikrai nereiškia, jog jis vėl suveiks. Gali būti net atvirkščiai. Aš stengiuosi atsižvelgti į kiekvieną žaidėją, jų charakterį, išnaudoti jų stipriąsias puses ir neversti daryti to, ko nesugeba.

– Į auklėtinių gretas pasikvietėte Martyną Paliukėną. Kodėl pasirinkote būtent jį?

– Gerai jį pažįstu, esu su juo dirbęs, žinau Martyno galimybes bei ko iš jo tikėtis. Mums buvo reikalingas gerai besiginantis gynėjas, tad pasinaudojau proga, jog jis tuo metu buvo be darbo. Mes labai greitai susitarėme ir džiaugiuosi, kad Martynas prisijungė prie komandos ir jau spėjo jai nemažai padėti.

– Ar pats M.Paliukėnas yra patenkintas, atvykęs į Lenkiją? Sezono pradžia Alytaus „Dzūkijoje“ jam labai sėkminga nebuvo. 

– Kiek man teko su juo bendrauti, o bendraujame nemažai, Martynas dėl visko yra laimingas. Jis greitai rado bendrą kalbą su komandos draugais, įsiliejo be problemų, tad viskas yra gerai. Aišku, jis nėra optimalioje savo formoje, tam reikia laiko, bet kasdien tai vis gerėja.

– Kaip manote, koks yra Martyno potencialas?

– Paliukėnas yra tikrai perspektyvus, turi geras fizines savybes, kurios leistų jam žaisti aukštame lygyje. Žinoma, jam reikia tobulinti savo žaidimą, ypač – puolimą, metimą ir kitus dalykus. Martynas yra pakankamai protingas ir stiprus gynėjas, tereikia dirbti dirbti dirbti bei tobulinti silpnąsias puses. Tikiuosi, kad šitas sezonas jam duos teigiamą impulsą ir čia Martynas padarys pažangą. Toks yra mano noras ir dėl to jį čia pasikviečiau, nes matau, kad jis gali tapti geru žaidėju. Norisi stumtelėti jį link aukštesnio lygio.

– M.Paliukėnui tai – pirmasis sezonas užsienyje. Ar kartais būna situacijų, kai jums tenka jam pabūti lyg tėvu?

– Jis yra suaugęs vyras, galintis susitvarkyti su problemomis, jei jos iškyla. Vis dėlto jei būtų tokia situacija, kad reiktų Martynui padėti, aišku, jog padėčiau. Pats esu tą praėjęs ir prisimenu savo pirmą sezoną užsienyje – nėra labai paprasta. Būna momentų, kai tikrai sunku. Bet manau, kad jam viskas bus gerai.

„Ilgoji pertrauka“: kaip išsirikiuos komandos po Eurolygos reguliaraus, vos teigiamas pažymys „Žalgiriui“ ir likusios intrigos