„Sunki meilė“ „Žalgiryje“: ką daryti su itin brangiu A.Smailagičiumi? (54) apklausa

Kauno „Žalgirio“ komandos žygis Eurolygoje yra praktiškai baigtas – lieka vos vienerios rungtynės, kurios iš esmės situacijos nepakeis – galima palypėti viena pozicija aukštyn arba nukristi viena vieta žemyn.

Atėjo laikas, kai galima vertinti atskirų žaidėjų pasirodymus ir spręsti, ar Eurolygos kontekste šie pirkiniai pasiteisino. Taip, lieka Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) kovos, kurios irgi šį tą pasakys apie žaidėjus ir jų motyvaciją kovoti tik vietinėse pirmenybėse, bet didelės investicijos metamos ir geram pasirodymui tarptautiniame fronte, o ne tik LKL.

Apie Brady Maneko ir Mattho Mitchellas nepasiteisinusias investicijas, kurios kartu sudėjus kainuoja 760 tūkstančių eurų per sezoną, jau rašėme anksčiau. Dabar laikas pakalbėti apie 780 tūkst. uždirbantį Aleną Smailagičių.

Pernai serbas pasirašė vienerių metų sutartį, kurioje yra numatytas „pliusas“. Tai reiškia, kad skyrybos įmanomos jau šią vasarą, bet „Žalgiris“ turės gerai pagalvoti, ar A.Smailagičius pateisino savo atlyginimą ir, svarbiausia, ar jis gali būti geresnis antrajame sezone Kaune.

Tris sezonus Belgrado „Partizan“ sudėtyje praleidęs aukštaūgis paliko klubą, kai Željko Obradovičius tarsi su šluota iššlavė visą sudėtį ir pasiliko vieną krepšininką – Balšą Koprivicą. Tuomet serbai rašė, kad „Partizan“ norėjo išsaugoti ir A.Smailagičių, tačiau neketino jam siūlyti tokio kontrakto, kokį ant stalo padėjo žalgiriečiai.

„Partizan“ disponuoja 24 mln. eurų biudžetu, iš kurių 15 mln. skiriama žaidėjų ir trenerių išlaidoms – „Žalgiris“ tam skiria 11,7 mln. Šaltiniai portalui Krepsinis.net teigė, kad serbas norėjo išvykti dėl didesnio vaidmens kitoje komandoje ir išbandyti save legionieriaus vaidmenyje Europoje, nes prieš tai jam teko tik parungtyniauti Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) ir G lygoje. Taip pat A.Smailagičius buvo pavargęs nuo nuolatinio Željko Obradovičiaus muštro, kai žaidėjas būdavo sodinamas ant suolo po kiekvienos padarytos klaidos.

Praėjusiame sezone iš A.Smailagičiaus buvo tikimasi daug, nes jis buvo brangiausias vietinis žaidėjas ir apskritai „Partizan“ neturėjo ryškių serbų savo sudėtyje. A.Smailagičiui buvo pasiūlyta likti, bet žaidėjas delsė pasirašyti naują kontraktą, nes laukė pasiūlymų iš kitų Eurolygos komandų ir sulaukė „Žalgirio“ kvietimo. Tuo tarpu „ne“ išgirdusi „Partizan“ jau kitą dieną sukirto rankomis su Isiaha Mike‘u, o serbo vietą vėliau užpildė Aleksejumi Pokuševskiu.

„Žalgiris“ atsisveikino su Rolandu Šmitu, kuris Kazio Maksvyčio schemose buvo vienas svarbiausių žaidėjų, bet atvykus Andrea Trinchieri latvis visiškai pasitraukė į šešėlį ir atrodė neatpažįstamas žaidėjas. „Žalgiris“ nutarė į Stambulo „Anadolu Efes“ aukštaūgio algą atiduoti būtent A.Smailagičiui.

Eurolygoje universalūs aukštaūgiai, kurie gali žaisti per dvi pozicijas ir turintys metimą iš toli, tikrai nesimėto – jų vertė rinkoje yra didelė ir norint tokio profilio žaidėją turėti sudėtyje, jam tikrai reikia sumokėti solidžius pinigus. Ta pati „Anadolu“ susimokėjo išpirką „Žalgiriui“ ir dar nepagailėjo daugiau nei milijono atlyginimo R.Šmitui, kuris tėra rotacijos žaidėjas. Žinoma, kad turkai sau tai gali leisti, nes disponuoja didesniu nei 30 mln. eurų biudžetu.

„Žalgiris“ investavo savo biudžeto skaičiais didelius pinigus, bet ar gavo rezultatą, kurio tikėjosi? O galbūt nesugebėjo tinkamai išnaudoti A.Smailagičiaus?

Vos lygiai 15 minučių vidurkį turintis serbas renka 8,1 taško, atkovoja 2,9 kamuolio ir fiksuoja 7,8 naudingumo balo vidurkį Eurolygoje. Toli gražu ne tokio ant parketo praleidžiamo laiko tikėjosi pats žaidėjas, kuris „Partizan“ sudėtyje pernai rungtyniaudavo po beveik 16.

„Žalgiris“ aiškiai buvo projektuojamas, kad A.Smailagičius dalinsis minutes su Laurynu Biručiu ir Bryantu Dunstonu, šalia rungtyniaus snaiperis Brady Manekas, taip pat „ketvirtu numeriu“ tapęs Edgaras Ulanovas. Kartais pats A.Smailagičius stumsis į sunkaus krašto puolėjo vietą. Deja, bet vizija ir realybė prasilenkė – B.Manekas iškrito iš rotacijos, M.Mitchellas irgi nesugebėjo užkamšyti nė vienos, bet A.Smailagičiaus minutės dėl to drastiškai nepadidėjo.

Tik per pastaruosius aštuonis turus A.Smailagičius ėmė rungtyniauti daugiau – po 20 minučių. Iš 29 sužaistų mačų net 5 legionierius žaidė iki 9 minučių. Ypatingai mažai italo pasitikėjimo sulaukė sezono pradžioje, kai „Žalgiris“ skynė pergales – per pirmus 7 turus žaisdavo po 11 minučių. Tada įvyko garsioji „medžioklė“, kai A.Smailagičius nežaidė dėl traumos ir praleido trejas rungtynes.

A.Smailagičių turėjo ne kartą aplankyti dežavu jausmas, kai dėl savo kvailų sprendimų ar padarytų klaidų greitai keliaudavo ant suolo, nes A.Trinchieri irgi yra itin reiklus savo žaidėjams, koks yra ir Ž.Obradovičius, nors prieš sezoną strategas serbui žadėjo daug didesnį vaidmenį. Užtenka prisiminti „Zalgiris.lt“ parengtą interviu rugpjūčio pabaigoje: „Jeigu atvirai, kelios dienos prieš mano vestuves, kalbėjausi su Andrea Trinchieri. Pirmieji jo žodžiai buvo: „laiminga žmona, laimingas gyvenimas“. Žmona iškart pasakė: „rašykis sutartį su „Žalgiriu“, kad ir kas bebūtų!“ Mes pasikalbėjome, jis pasakė savo lūkesčius dėl mano žaidimo. Ko jis nenori iš manęs aikštėje. Viskas, ką jis sakė, man patiko ir skambėjo gerai. Man to užteko, kad pasirašyčiau sutartį su „Žalgiriu.“ Galima nuspėti, kad pokalbyje nebuvo minėti aspektai apie 15 minučių žaidimo laiką ir keliavimą ant suolo po vieno prasto epizodo.

Tai, kad A.Trinchieri žaidėjams mėgsta pažadėti daugiau nei jie gauna vėliau sezono metu, nėra vienetinis atvejis – Krepsinis.net šaltiniai pasakojo, kad Deividas Sirvydis gavo didesnių pažadų dėl žaidimo laiko ir vaidmens, bet vėliau „Žalgiris“ dar įsigijo Igną Brazdeikį.

A.Trinchieri, rinkdamasis aukštaūgį į „Žalgirio“ priekinę liniją, aiškiai žinojo A.Smailagičiaus pliusus ir minusus – universalumas puolime, atletiškumas, energija, bet daug prastų sprendimų aikštelėje ir dažnai pametama galva. Jeigu ne pastarieji du aspektai, neabejotinai serbas žaistų elitinėje Eurolygos komandoje už bene dvigubai didesnę algą.

Galbūt italas tikėjosi perauklėti žaidėją, kaip kad nutiko Wade‘o Baldwino ir Jaleno Reynoldso atveju, kurių karštakošiškumas ir kvaili sprendimai aikštelėje buvo gerai užmaskuoti sėkmingu žaidimu ir žygiu į Eurolygos atkrintamąsias. Juolab, kad A.Smailagičius dar yra 24-erių krepšininkas, kuris brandos tikrai dar nėra pasiekęs.

Vis dėlto realybė smogė taip stipriai, kaip šiame sezone A.Smailagičius ne kartą ir ne du savo varžovams smogė alkūne į veidą bandydamas pelnyti taškus – nepaaiškinamos pražangos puolime, nepamatuoti perdavimai komandos draugams ir didelis koncentracijos trūkumas gynyboje. Galbūt kitas treneris užmerktų akis prieš visus šiuos aspektus ir leistų daugiau žaisti aukštaūgiui, bet „Žalgirio“ vizija buvo statyti žaidimą nuo gynybos, o puolime remtis individualiu gynėjų talentu. Išmanioji statistika sako, kad su A.Smailagičiumi puolime „Žalgiris“ įmeta 4,3 taško daugiau, bet ir praleidžia 8,2 taško daugiau nei be jo.

Gana keista, kad A.Trinchieri prireikė daugiau nei pusės sezono tam, kad A.Smailagičius pagaliau pradėtų rungtyniauti sunkaus krašto puolėjo pozicijoje. Būtent pasistūmėjęs į „ketvirto numerio“ vietą jis ėmė žaisti daug naudingiau, o dabar aukštaūgis ir tapo tuo centru, su kuriuo yra žaidžiamos rungtynių pabaigos. Pastaroji atkarpa rodo, kad A.Smailagičius tikrai turi potencialo žaisti geriau nei pamatėme didžiąją sezono dalį.

Piešiant kito sezono paveikslą, „Žalgiriui“ būtinas vienas geras vidurio puolėjas, kuris galėtų žaisti nugara ir keltų daugiau pavojaus baudos aikštelėje – taip šalia esantis A.Smailagičius galėtų plėsti puolimą arba gavęs kamuolį ties tritaškiu net išnaudoti vėluojančius varžovus ir aplenkęs juos prasiveržti krepšio link bei ten pelnyti taškus. 34,9 proc. tritaškių pataikymas (22/63) aukštaūgiui yra tikrai neblogas ir savo progas jis ties perimetru išnaudojo efektingai.

Vasarą abi pusės turės spręsti, ar jos patenkintos šiais darbo santykiais. Neabejotinai A.Smailagičius norėtų daugiau minučių ant parketo, o „Žalgiris“ – didesnio efektyvumo, nes kai aukštaūgis renka daugiau taškų nei naudingumo balų, tai nėra geras rodiklis. Didelis klaustukas, ar įmanoma išgyvendinti nereikalingas pražangas ir dideles koncentracijos klaidas gynyboje. Apskritai A.Smailagičius yra tas žaidėjas, iš kurio tu nežinai, ką gausi atskirose rungtynėse, o blogus epizodus keičia geri arba atvirkščiai – gerus blogi. Tarsi iliustracija yra pastaroji dvikova su „Partizan“, kai jis išsimesdamas kamuolį paskutinę ketvirtojo kėlinio minutę atiduoda jį komandos draugui, kuris net nebuvo pasiruošęs priimti žaidimo įrankio į savo rankas, bet, galiausiai, pelno paskutinius taškus, kurie nulemia žalgiriečių pergalę. Ne veltui A.Trinchieri juokavo, kad dirbant su šiuo žaidėju reikia gerti raminamuosius vaistus bei santykius pavadino „sunkia meile.“

Kitame sezone A.Smailagičius nebūtų jau brangiausias komandos žaidėjas, nes kontraktą pratęsęs Sylvainas Francisco susižers daugiau nei 800 tūkstančių eurų, dar bus metamas solidus kontraktas papildymui gynėjų grandyje, bet už 780 ar 800 tūkst. eurų sumą norėtųsi daugiau. Tik surasti kažką į panašaus profilio žaidėją su Eurolygos patirtimi už prieinamą kainą yra labai nepaprasta.

Kažką panašaus gali pasiūlyti Vitorijos „Baskonia“ sudėtyje žaidžiantis kroatas Luka Šamaničius, veteranas Nicolo Melli, bet jis dar turi sutartį su Stambulo „Fenerbahče“, ar Tel Avivo „Maccabi“ atstovas Romanas Sorkinas. Apie Flipą Petruševą ar kitas pirmo ryškumo žvaigždes kalbėti net neverta dėl jų rinkos kainos. Įdomus variantas būtų Paryžiaus „Paris“ puolėjas Mikaelis Jantunenas, kuris yra tikras metikas iš „ketvirto numerio“ pozicijos, bet jis būtų B.Maneko pamaina.

A.Smailagičiaus ateitis turbūt priklausys ir nuo to, kas treniruos komandą. Jeigu liks A.Trinchieri, galbūt bus surastas sprendimas pasilikti serbą dėl jo talento ir potencialo, bet jeigu strategas keistųsi, galbūt kitam treneriui nereikės tokio profilio žaidėjo už didelę kainą, o norės jo atlyginimą panaudoti kitokius dalykus aikštelėje galinčiam duoti krepšininkui.