T.J.Starksas: apie neįsitvirtinimą „Ryte“, motyvą atvykti į Kėdainius, iššūkius Lietuvoje ir NBA svajonę interviu

T.J.Starksas sezono pradžioje bandė įsitvirtini Vilniaus „Ryte“, tačiau peržiūros etapo tada neįveikė. Jei atrodė, kad jo karjera Lietuvoje baigėsi, pauzė buvo labai trumpa – jau po kelių mėnesių jis sugrįžo į šią šalį.

23 metų 188 cm ūgio gynėjas gruodį prisijungė prie Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ klubo. T.J.Starksas pripažįsta – adaptacijos etapas nebuvo lengvas, o ir dabar jis dar nesibaigęs, tačiau pasirinkęs Kėdainius jis yra laimingas.

O ir maža motyvacija įrodyti, ką jis sugeba Lietuvos krepšinyje, vis dar išlikusi. 

„Viskas einasi gerai, kiekviena diena – panaši: atsikeliu, papusryčiauju, einu į treniruotę, prasimėtau, stengiuosi pavalgyti, gulti pietų miego, vėliau ruošiuosi antrai dienos treniruotei. Taip dienos ir bėga. Laisvalaikiu stengiuosi tiek pailsėti, tiek kartais pasportuoti individualiai. Toks krepšinio ritmas 24/7“, – apie savo kasdienybę pasakojo jis.

Nors pirmieji mačai buvo sunkesni, dabar T.J.Starkso statistika Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) siekia 11,4 taško, 2,2 atkovoto kamuolio, 4,8 rezultatyvaus perdavimo bei 8,4 naudingumo balo.

– Ar spėjote aplankyti kokius kitus Lietuvos miestus be Vilniaus ir Kėdainių?

– Buvau Kaune, tačiau ten nieko gausiai nenuveikiau, apsikirpau ir grįžau į Kėdainius. Stengiuosi būti susikoncentravęs į krepšinį, be to, Lietuva man nauja, tad čia daug pažįstamų, su kuriais galėčiau užsiimti pramogomis, dar neturiu.

– Galima sakyti, kad bandote save Lietuvos krepšinyje antrąkart: nors „Ryto“ peržiūros neįveikėte, dabar atsidūrėte „Nevėžio-Optibet“ gretose. Kaip taip nutiko?

– Šį sezoną dar trumpam atsidūriau NBA G lygoje, tačiau ten rungtynių nesužaidžiau. Mano agentas Tadas Bulotas sakė, jog man geriausia bus atsidurti Lietuvoje. Turėjau kitų opcijų, tačiau kartu nusprendėme, jog Kėdainiai man bus geriausia vieta šiuo metu.

– Ar prieš atvykstant į Kėdainius turėjote papildomą motyvaciją parodyti „Rytui“, ką sugebate?

– Galvojau apie tai, tačiau nedaug. „Rytas“ yra pajėgi komanda, manau, jie tikėjo, kad esu neblogas žaidėjas, jie tikėjo mano talentu, žinojo mano galimybes, tiesiog netikau jiems tuo metu ir toje vietoje. Kažkiek turėjau minčių, jog Lietuvos lygoje parodysiu „Rytui“, ką sugebu, bet jos buvo trumpos.

– Ar galvojote apie priežastis, kodėl sostinės ekipa nusprendė jūsų nepasilikti?

– Stengiausi nesikoncentruoti į tai, kodėl netinku, daugiau galvojau apie tai, kas manęs laukia ateityje. Krepšinyje būna pakilimų ir nuopuolių. Taip, kažkiek trūko sėkmės įsitvirtinant „Ryte“, tačiau supratau, kad manęs laukia ilga karjera, svarbiausia būti sveikam, viskas manęs laukia ateityje. Pamaniau: jei nepasisekė čia, pasiseks kažkur kitur.

– Turbūt dauguma amerikiečių žaidėjų turi NBA svajonę, kažkas bando save G lygoje, kurį laiką laukia savo šansų ten ir tik tada renkasi Europą. Kodėl iškart vasarą nusprendėte, kad vyksite į kitą žemyną pradėti savo profesionalo karjerą?

– Agentui sakiau, jog noriu padėti savo šeimai finansais, o jis atsakė, kad G lygoje tai bus sunku, ypač būnant vos baigusiam universitetą. Jis man pasiūlė Europą ir atsakiau: gerai, bandome.

– Gal galite trumpai papasakoti, kaip atrodė jūsų vaikystė, šeima, kur užaugote?

– Užaugau Dalase. Daug mano šeimos narių buvo atletai, tad taip į sportą pasukau ir aš, būdamas 8-erių. Taip pat bandžiau amerikietišką futbolą, kol galiausiai nusprendžiau save visiškai paskirti krepšiniui. Turbūt galiu sakyti, kad tai man pasiteisino (Šypsosi).

Starksas

– Paskutinis jūsų NCAA sezonas buvo solidus – pelnėte po 21,7 taško, atkovojote 3 kamuolius, atlikote 2,9 perdavimo, kiek pasitikėjimo jums įpūtė tie metai, prieš pradedant profesionalo karjerą?

– Po to sezono pasitikėjau savimi ir, tiesą sakant, tikėjausi šaukimo NBA naujokų biržoje – galbūt antrojo rato pradžioje ar pirmojo gale. Tik ten viskas kitaip – nors skaičiai ir buvo geri, turi žaisti laiminčioje NCAA komandoje, kad sudomintum kažką iš NBA. Vasarą daug dirbau ir nors nepatekau į NBA, nenusivyliau, žiūriu į ateitį ir esu laimingas Kėdainiuose.

– Ar NBA svajonę vis dar esate išlaikęs, ar visiškai apie tai nebegalvojate?

– Visi krepšininkai nori žaisti NBA, esu dėl to tikras, tad negaliu atsakyti, jog to nenoriu aš. Tačiau būsiu ten, kur bus lemta ir kur būsiu naudingas labiausiai – tai mano tikslas.

– Kokių sunkumu patiriate pirmais savo metais naujoje šalyje ir naujame žemyne?

– Jei kalbėtume apie krepšinį, čia pamačiau naujas taisykles, prie kurių teko priprasti, taip pat, kadangi atvykau sezono viduryje, teko greitai perprasti trenerio nurodymus ir schemas puolime bei gynyboje. Mokiausi, kaip susižaisti su komandos draugais – to mokausi iki šiol. Europos krepšinyje turi būti daug sumanesnis, kaip išnaudoti progas aikštėje. Tikiuosi, kad greitai jausiuosi aikštėje vis komfortiškiau.

Jei kalbėčiau apie gyvenimą už krepšinio ribų, čia naujų dalykų irgi daug: yra kalbos barjeras, žmonės kartais nesupranta, ką sakau, sunku užsisakyti maistą, nes ne viską suprantu, tad dažnai valgau kažką panašaus. Bute turiu tik skalbyklę, džiovyklės – ne, tad tenka džiauti rūbus pakabinus, taip pat teko priprasti prie vonios, o ne dušo – daug paprastų dalykų, kurie man nauji. Bet jei esi profesionalas, prie tokių dalykų greitai pripranti.

– Kas kol kas Lietuvoje jums patinka labiausiai?

– Tai, kad turiu savo atskirą butą (Juokiasi), nes JAV būdavau su mama, neturėjome tiek pinigų, kad būtų galima juos skirti atskiro būsto nuomai. Mėgaujuosi savo erdve.

– Kiek sunki jums pasirodė adaptacija „Nevėžio-Optibet“ klube?

– Žinoma, man tai buvo iššūkis, kartais nėra lengva ir dabar, nes su komanda dar nejaučiame vienas kito idealiai. Sunkiausia buvo priprasti prie savo rolės puolime, suprasti, ko iš manęs norima gynyboje. Bet viskas vyksta žingsnis po žingsnio.

– Kokį įspūdį jums palieka treneris Gediminas Petrauskas?

– Jis geras strategas, skiria daug patarimų, jei kažkas neaišku ar nori pasikalbėti – visada gali tai padaryti. Treneris yra labai atviras. Jei jis pamatys, kad tu kažko nesupranti, bandys padaryti taip, kad suprastum. Gediminas yra treneris, kuris leidžia savo žaidėjams atskleisti sugebėjimus, paspaudžia juos, bet tuo pačiu juos pakontroliuoja, jog nedarytų visko, ko užsigeidžia patys. Tai leidžia žaidėjams jaustis komfortiškai. Taip pat Gediminas yra geras žmogus už aikštės ribų, rūpinasi mumis ir nori, kad būtume laimingi. Labai tai vertinu.

– Kol kas turėjote ir geresnių rungtynių, ir prastesnių. Mače su Panevėžio „Lietkabeliu“ jūsų klaida tapo kone lemiama, kaip išgyvenate tokius ir panašius epizodus?

– Kaip kada, man tai nebuvo lengva. Nėra vienos taisyklės, kaip į tai reaguoju, kartais gilinuosi daugiau, kartais mažiau.

– Vis dar laukiate savo pirmo tritaškio LKL čempionate – kol kas prametėte 15. Ar tai dalykas, kurį norisi pagerinti sezono eigoje?

– Nuolat dirbu šia linkme, tačiau per daug nesifokusuoju, kad privalau pataikyti pirmąsyk. Apskritai šį sezoną labiausiai norėčiau koncentruotis į tai, ką galiu padaryti, kad komanda laimėtų. Noriu pergalių. Individualūs dalykai man nėra svarbiausi, svarbiausia – komandos pergalės. Jei reiks – atkovosiu kamuolį, jei reiks – įmesiu, jei reiks – atliksiu perdavimą.