Th.Walkupas: apie graikišką pavardę, A.Vezenkovo unikalumą, kapitoną E.Ulanovą ir svajonę laimėti titulą Kaune (13) išsamus interviu

Įdomiausios Eurolygos kovos dar prieš akis, bet jei reikėtų rinktis stabiliausią ir užtikrinčiausiai link trofėjaus sezone žengiančią ekipą, dauguma ko gero ištartų Pirėjo „Olympiacos“ pavadinimą.

Šiuo metu ji yra pirma turnyro lentelėje (20/8), lenkia tiek Ispanijos grandus, tiek Monako „AS Monaco“ ar Stambulo „Fenerbahče“, o savo pagrindinio sezono tikslo OLY niekada neslėpė – ji nori vėl susigrąžinti titulą į Pirėjų. Pastarąjį kartą Eurolygos čempione „Olympiacos“ buvo tapusi prieš dešimtmetį.

Tai – ne ta komanda, kurioje būtų galima rasti būrį žvaigždžių, bet tai tik privalumas, sako vienas iš „Olympiacos“ narių Thomasas Walkupas.

Buvęs žalgirietis ne kartą pakartojo žodį „laimingas“, norėdamas apibūdinti tai, kaip jaučiasi dabar. Puikus miestas, puiki kultūra, puikūs sirgaliai, puikūs komandos draugai ir puikūs rezultatai – kuo skųstis jis tikrai neturi.

Gerais žodžiais atsiliepdamas apie dabartinį klubą, Th.Walkupas nepamiršta ir „Žalgirio“, prieš kurį kovos jau šį ketvirtadienį.

„Kiekvienas sugrįžimas į Kauną man emocingas. Pernai man buvo taip, manau, kad dabar irgi tai pasikartos. Kaune atradau draugus visam gyvenimui, praleidau daug dienų ir valandų „Žalgirio“ arenoje, tad visada ypatinga čia būti“, – Krepsinis.net sakė jis.

30 metų 193 cm ūgio amerikietis nekantrauja šalia karštų Kauno sirgalių pakovoti ir Eurolygos finalo ketverte. Tačiau iki jo – dar ilgas kelias, nepamiršta jis.

Šį sezoną Th.Walkupas Eurolygoje per 25 minutes pelno 7,9 taško, atkovoja 2,7 kamuolio, perima – 1,8, atlieka 5,4 rezultatyvaus perdavimo bei renka 12,2 naudingumo balo. Neretai jis minimas kaip geriausiai besiginantis Eurolygos žaidėjas.

„Gynybos dėka galiu pajusti ritmą, pasitikėjimą, bet neslėpsiu, tai tikrai vargina“, – juokiasi jis.

Krepsinis.net portale – išsamus interviu su amerikiečiu apie „Olympiacos“ sėkmės priežastis, Aleksandro Vezenkovo lyderystę, savo gynybą, finalo ketvertą Kaune, „Žalgirį“ ir kapitoną Edgarą Ulanovą.

– Jums tai – antrasis sezonas Pirėjuje, kaip viskas einasi?

– O Dieve, man čia labai patinka! Žmonės, kultūra, krepšinis – visai tai nuostabu, esu labai labai laimingas. Jaučiuosi esantis geriausioje įmanomoje situacijoje.

– Atvykęs į Europą žaidėte Liudvigsburge, po to – Kaune, dabar Atėnuose. Ar jūsų adaptacija Graikijoje buvo greičiausia?

– Manau, kad taip. Kuomet buvau „Žalgiryje“, pirmojo sezono metu turėjome gerą sudėtį, daug lūkesčių, bet įsivažiavome lėtai. Galiausiai pasiekėme atkrintamąsias, bet startas buvo sunkus – ne tik komandai, bet ir man asmeniškai. Nežaidžiau gerai. O čia viskas buvo kitaip. Jau praeito sezono metu su „Olympiacos“ žaidėme gerai, turėjome gerus rezultatus, tad ir pati tranzicija tapo lengvesnė.

Walkupas

– Jau esate gerai susipažinęs su Atėnais, kokios jūsų mėgstamos vietos šiame mieste?

– Turiu keletą draugų, turinčių kavines, restoranus, tad mėgstu būti šalia žmonių. Man patinka visa Graikijos kultūra, atsipalaidavimas, kavos gėrimas, pokalbiai, pažinčių mezgimas. Man labai pasisekė, kad turiu ne tik puikius komandos draugus, bet ir bičiulius už aikštės ribų.

– „Instagram“ tinkle mačiau jūsų juokelį apie graikišką pavardę ir graikišką pasą. Kiek graikiško kraujo savyje jaučiate po šių pusantrų metų?

– Šiek tiek daugiau nei jaučiau prieš čia atvykstant (Juokiasi). Galima sakyti, kad tai – užkrečiama. Būdamas čia nori pasinerti į graikišką kultūrą, kažkiek bandau susikalbėti graikiškai, nepaisant to, kad to gerai nedarau. Graikai mėgaujasi gyvenimu, turi puikią kultūrą, tad galiu sakyti, jog ten buvo dalis juoko.

– Sakoma, kad kiekviename juoke yra dalis tiesos?

– Taip, būtent taip (Juokiasi).

– Atėnai – vienas tų miestų, kuris turi principinius varžovus. Kaip Atėnų „Panathinaikos“ sirgaliai reaguoja į OLY žaidėjus?

– Jei atvirai, kažkokių pašėlusių situacijų nebuvo, bet pasitaikė daug atvejų, kai priėję sirgaliai sakė: esu „Panathinaikos“ fanas, bet žaviuosi tuo, kaip šį sezoną žaidžia „Olympiacos“. Jiems patinka mūsų stilius ir visos akistatos su varžovų sirgaliais buvo išties pagarbios. Vertinu tai.

– Jei anksčiau tai būtų nesuvokiama, dabar ko gero tokios reakcijos atsiranda ir iš to, kad abi ekipos – visiškai skirtingų pajėgumų ir „Panathinaikos“ yra ne tokia tiesioginė jūsų konkurentė.

– Iš dalies tikrai sutinku, bet, manau, prisideda ir tai, kad mūsų žaidėjai, treneriai ir organizacija turi gerus charakterius. Mes stengiamės rodyti pagarbą, elgtis tinkamai, mano nuomone, tai itin svarbu, kai esi ten, kur – tokios principinės dvikovos. Tokiu atveju ir sirgaliai gali prieiti pasakyti, kad jiems tiesiog patinka mūsų demonstruojamas krepšinis.

– Ar yra daug vietų Atėnuose, kurių reikia vengti, esant OLY nariu?

– Geriau nevykti į šiaurinę miesto dalį, tad mėgstu likti labiau savo pusėje, čia ir oras geresnis, ir mūsų sirgaliai šalia (Juokiasi).

Walkupas

– Kuomet palikote „Žalgirį“, pamenu kalbas, kad galbūt renkatės ne tokią ryškiai geresnę organizaciją nei ji buvo Kaune. Dabar matome, kad „Olympiacos“ ne šiaip yra pretendentė į atkrintamąsias, o Eurolygos lyderė. Kaip manote, kas leido OLY atsidurti ten, kur esate dabar?

– Jei lygintume organizacijas, tikrai galiu pasakyti, kad „Žalgirio“ lygis – neįtikėtinas. Tai – nuostabi komanda, mėgavausi būdamas ten. Vis tik jaučiau, kad atėjo laikas kažkam naujo ir tikrai negalvojau, kad yra dalykų, kurių „Žalgiris“ man negali suteikti. Tiesiog norėjosi pokyčių. O kas lemia sėkmę, susideda daug dalykų: sudėtis, treneriai, viskas sulipo gerai. Kartais net sunku paaiškinti, bet krepšinyje būna situacijų, kuomet viskas susiklijuoja tobulai. Komandos vadovai, treneriai padarė didelį darbą, kad suburtų mūsų ekipą. Gavosi taip, kad trenerio ir žaidėjų stilius sulipo ir mums tai puikiai veikia.

– Turite daug gerų žaidėjų, bet vieną didžiausią žvaigždę – Aleksandrą Vezenkovą. Ar galima sakyti, kad gana lygi sudėtis, kur visi žino savo vaidmenis ir neturi peštis, kas nori žaisti daugiau, taip pat yra didelis „Olympiacos“ privalumas?

– Tikrai taip, turime visiškai nesavanaudišką komandą, manau, galite tai matyti kiekviename mače. Visi džiaugiamės vieni už kitus, mėgaujamės besidalindami kamuoliu, suprantame, kad turime kur kas didesnių tikslų nei individualūs. Nė vienas iš mūsų nėra žaidžiantis tik už save, labai smagu būti tokios komandos dalimi. Tai ypatinga, tai rasi tikrai ne kiekvienoje sporto organizacijoje.

– Kai kurie gali įžvelgti paralelių tarp dabartinės OLY ir tos, kuri prieš dešimtmetį nuskyrė du Eurolygos titulus. Nežinau, ar kažką iš tos komandos pamenate, bet kiek stipri yra Pirėjaus svajonė šiemet susigrąžinti titulą?

– Tuo metu dar žaidžiau koledže, tad tos „Olympiacos“ triumfo nepamenu, tačiau šiemet ši svajonė – didžiulė. Tai yra viena priežasčių, kodėl čia atvykau. Klubas turėjo dideles ambicijas, norėjo laimėti Eurolygą, apie tai buvo kalbama nuo pradžių ir nebuvo minčių, kad tiesiog lipdysimės po truputį. Visi sakė: norime grąžinti titulą į Pirėjų.

– Jei jums pavyks pasiekti Eurolygos finalinį ketvertą, jis vyks Kaune. Kaip manote, ar kautis dėl titulo čia jums būtų ypatingas dalykas?

– Kiekvienas sugrįžimas į Kauną man emocingas. Pernai man buvo taip, manau, kad dabar irgi tai pasikartos. Kaune atradau draugus visam gyvenimui, praleidau daug dienų ir valandų „Žalgirio“ arenoje, tad visada ypatinga čia būti, ne tik finalinio ketverto metu. Vis dar laukia daug kelio iki jo, kurį turėsime nueiti, esame susifokusavę į artimesnius tikslus.

– Kaip reagavote, kuomet sužinojote, kad finalo ketvertas vyks Kaune?

– Buvau labai laimingas. Supratau, kad jei čia žaisime, būsiu vietoje, kuri man gerai pažįstama. Labai tikiuosi, jog čia būsime ir galėsiu žaisti vietoje, kuri užima didelę vietą mano širdyje. Lietuva tikrai nusipelnė šio turnyro organizavimo. Vietos sirgaliai – labai myli krepšinį ir yra verti pamatyti šį nuostabų turnyrą.

Vezenkovas

– Pamenu, kai 2017 metais viešėjau Barselonoje ir derinausi interviu su klubo žaidėjais, tuo metu „Barcelona“ man pasiūlė A.Vezenkovą. Tik tada jis buvo visiškai epizodinis klubo žaidėjas ir neatrodė kaip viliojanti opcija. Laikai pasikeitė, dabar jis – ne tik „Olympiacos“, bet ir Eurolygos žvaigždė. Kaip manote, kas lėmė tokį jo progresą?

– Manau, kad jis visada buvo ypatingas ir turėjo didelį talentą. Kai tik čia atvykau, man žmonės sakė: pamatysi, jis dirba labai daug. Pasitikėjimas, kurį demonstruoja Saša, yra neįtikėtinas, o visa tai yra jo darbo rezultatas. Kuomet esi tinkamai pasiruošęs, atsiranda ir pasitikėjimas. Tai, kaip jis ruošia savo kūną, įgūdžius, kitus žaidimo dalykus, yra pavyzdys visiems.

– Manote, kad šį sezoną jis taps Eurolygos MVP?

– Taip turėtų nutikti. Jei jis tęs tokį žaidimą, kokį rodo dabar, MVP titulą jis iškovos. Saša tiesiog žaidžia per daug gerai, kad taip nenutiktų.

– Ne visos ryškios Europos žvaigždės randa vietą NBA, o ir ne visi geri žaidėjai pasirenka ten vykti. Pavyzdžiui, Vasilije Micičius pasirinko kol kas likti Eurolygoje. Kaip manote, ar A.Vezenkovo ateitis – NBA?

– Jis gali žaisti bet kokio stiliaus krepšinį, bet kokioje sistemoje. NBA reikia, kad jis galėtų mesti taškus, jo pagrindinis ginklas turėtų būti toks, jis gali rodyti aukšto lygio puolimą, o gintis jis gali tiek prieš „trečią“, tiek „ketvirtą“ poziciją. Jei tik jis norės vykti į NBA, net neabejoju, kad ten Saša būtų sėkmingas.

Walkupas

– Kalbant apie jus patį, žaidžiate puikų sezoną ne tik komandiškai, bet ir asmeniškai. Kas padėjo jums lengvai įsilieti į Georgioso Bartzoko žaidimą?

– Kuomet tik čia atvykau, komandos branduolys buvo išsaugotas iš praėjusių metų. Atvykome ko gero tik aš, Tyleris Dorsey ir Moustapha Fallas. Buvo gerokai lengviau atrasti savo vietą komandoje, kurioje vaidmenys jau išdalinti ir tau reikia užimti savo poziciją. Man nebereikėjo nieko ieškoti, beliko įsilieti. Kai tik suprati, koks tavo vaidmuo komandoje yra, kaip mat pasidaro lengviau, tau nebereikia galvoti, ar darau gerai, ar darau pakankamai, o gal darau per daug. Tada atsiranda ir komfortas, ir pasitikėjimas tuo, ką darai.

– Šiuo metu pirmaujate Eurolygoje pagal perimtus kamuolius (1,8), esate vadinamas bene geriausiai besiginančiu lygos krepšininku. Kiek iš tiesų energijos iš jūsų reikalauja buvimas tokiu produktyviu gynyboje?

– Tikrai daug (Juokiasi). Bet man tai patinka, aš mėgaujuosi gynyba. Ne visi gali tai daryti ir aš džiaugiuosi, kad turiu savybes, kurios leidžia tai daryti. Gynybos dėka galiu pajusti ritmą, pasitikėjimą, bet neslėpsiu, tai tikrai vargina (Juokiasi). Džiaugiuosi, kad treneris pasitiki manimi puolime ir suteikia laisvę gynyboje, rodant kietumą.

– Yra pasakymas, kad pinigai mokami už puolimą, ne gynybą. Ar jaučiate, kad šiuo metu gerai besiginantys žaidėjai Europoje yra vertinami labiau?

– Galbūt taip yra dėl to, kad puolimo žaidėjai yra puikaus lygio, tad gynybos lygį klubams taip pat reikia pakelti, jog viskas susilygintų. Krepšinio lygis – kyla, talento lygis – kyla, tad manau, kad ir besiginančių žaidėjų svarba tampa kiek didesnė.

– Kaip manote, nuo ko labiau priklauso gera gynyba: nuo žaidėjo sugebėjimų ar pastangų?

– Nuo abiejų dalykų. Reikia šiokių tokių įgūdžių pajusti tinkamą laiką, kada ką daryti. Bet tuo pačiu turi turėti ir didelį troškimą gintis. Yra daug žaidėjų, kurie gali būti geresni gynėjai nei aš, bet tokio noro tiesiog neturi. Kitą vertus, galbūt jie puolime turi tokių savybių, kokių neturiu aš.

– Ar yra kažkoks gynybinis epizodas, kurį iš šio sezono pamenate geriausiai?

– Sunku prisiminti, bet... Išskirčiau perimtą kamuolį iš Luke‘o Sikmos (Šypsosi). Jis – mano bičiulis, o ir perimti kamuolį iš jo gali ne taip dažnai, nes Luke‘as – sumanus žaidėjas.

– Prieš kurį žaidėją gintis šio sezono Eurolygoje jums asmeniškai sunkiausia?

– Kažkiek pasukčiausiu su atsakymu (Juokiasi). Man sunkiausia prieš žmogų, kurį dengiu kiekvieną dieną – tai Kostas Sloukas. Net kai man atrodo, kad tuo metu ginuosi nuostabiai, jis vis tiek sugeba atrasti tuos perdavimus, kuriuos nori atlikti. Tai mane kartais veda iš proto, bet džiaugiuosi, kad jis žaidžia mano komandoje (Juokiasi).

Walkupas

– Ar dažnai stebite, kaip šį sezoną klostosi „Žalgirio“ reikalai?

– Tikrai dažnai, nuolat seku situaciją. Stebiu LKL rungtynes, juolab – Eurolygos. Nuo mano laikų sudėtis pasikeitė stipriai, bet vis dar turiu ten nemažai pažįstamų veidų, palaikau ryšį su Jankūnu, Motiejūnu. „Žalgiris“ su manimi visada elgėsi puikiai, noriu, kad sirgaliai būtų laimingi, tad vis dar yra daug priežasčių, kodėl seku, kaip šiai komandai sekasi.

– Su „Žalgiriu“ nežaidėte nuo pat Eurolygos sezono pradžios, praėjo daug laiko, komandoje nemažai kas pakito. Kuo kitoks „Žalgiris“ dabar jūsų akimis?

– Dabar ekipa visai kita. Praeitą sezoną „Žalgiris“ strigo, šį sezoną taip pat reikėjo laiko įsivažiuoti, bet po truputį jų pasitikėjimas augo. Jie nugalėjo „Barcelona“, „Real“, kitus klubus, jie atrado savo žaidimą. Manau, kad „Žalgiris“ yra rimtas pretendentas į atkrintamąsias, jie tikrai gali įveikti bet kurią komandą.

– Minėjote skambias pergales, bet buvo ir pralaimėjimų, tiek neseniai vykęs Atėnuose, tiek ir LKL fronte. Kaip manote, ar toks nepastovumas labiau rodo „Žalgirio“, ar visos Eurolygos nenuspėjamumą?

– Tikrai manau, kad čia antras variantas – Eurolygos nenuspėjamumas. Lyga yra labai gera, čia kai kurios rungtynės gali eiti viena kryptimi, o kai kurios kitos – visiškai priešinga. Net dabartinėje sezono stadijoje yra komandų, kurios bando pasiekti atkrintamąsias, nors tai ir sunku, jos kaunasi ypač stipriai, su pasididžiavimu. Eurolygoje nieko nereikia priimti kaip savaime suprantamo dalyko, nes tada gali pralaimėti.

– Buvote tikrai mylimas „Žalgirio“ sirgalių, ar jie vis dar rodo jums savo palaikymą socialiniuose tinkluose ar galbūt kitais būdais?

– Taip, pasitaiko žinučių: Thomasai, mylime tave, grįžk į „Žalgirį“. Tai labai malonu girdėti, tai – ypatinga, nes toli gražu ne kiekvieno klubo sirgaliai tokie lojalūs. Atsidavimas ne visada yra neatskiriama profesionalaus sporto dalis, tad vertinu tai labai stipriai.

– Jūsų laiku „Žalgirio“ kapitonu buvo Paulius Jankūnas, dabar šias pareigas perėmė Edgaras Ulanovas. Kaip manote, kokios savybės leis Ulei tapti tikro kapitono pavyzdžiu ir kurį žaidėją karjeroje išskirtumėte kaip kapitono etaloną visiems?

– Jankūnas neabejotinai buvo puikus kapitono pavyzdys. Paulius buvo puikus aikštėje ir už jos ribų, rodęs lyderystę, būdavęs visiškai nesavanaudžiu, jam visada prioritetas buvo komanda. Jis visada buvo priekyje mūsų tiek geru, tiek prastu metu, visada rūpinosi komanda. O kas dėl Ulanovo, jis daug metų praleido kartu su Jankūnu, tad matė priešais save puikų pavyzdį. Ulanovas turi didelį potencialą tapti geru lyderiu, jis nebijo šnekėti, ką galvoja, ką vertėtų pakeisti.

– Jūsų kitas buvęs komandos draugas Marius Grigonis taip pat žaidžia Atėnuose. Ar šiuo metu palaikote ryšį su juo ir kaip vertinate jo nelengvą sezoną, kurį drumstė ir nugaros problemos?

– Žinoma palaikome! Smagu, kad jis čia, pamenu mūsų metus „Žalgiryje“, kai buvome tarsi priešai vienas kitam treniruotėse, kai atsidurdavome vienas prieš kitą. Dabar irgi savotiškai likome priešininkais – žaidžiame skirtinguose klubuose (Juokiasi). Bet gebame atskirti, kur yra krepšinis, o kur – bendravimas už jo ribų. Mariui sezonas nėra lengvas, bet porą pastarųjų rungtynių jis žaidė tikrai gerai. Grigonis pradeda įgauti ritmą po savo nugaros problemų ir kaip draugas dėl to už jį džiaugiuosi. Tik kai prasidės tarpusavio rungtynės, abu žinome, kad vienas kitą vysimės kaip pašėlę (Juokiasi).

– Pabaigai: Eurolygoje nemažai gerų arenų, bet „Žalgirio“ yra įvardijama kaip viena tų, kurioje rungtyniauti sunkiausiai. Ko reikia, kad jūsų viešnagė Kaune baigtųsi pergale?

– Turėsime būti susikaupę ir šaltakraujai, arena bus labai triukšminga, žinome tai. Reikės kietai atstovėti fizinę kovą, bet taip pat laimėti ir psichologinę 40 minučių akistatą. „Žalgirio“ sirgaliai išties daro didelę įtaką komandai, jie užveda ją ir namuose žalgiriečiai tampa kitu žvėrimi nei išvykose.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.