Treneris, kurio akyse augo A.Sabonio vaikai: apie tikėtą Tučio kelią, lūkesčius pranokusį Domą ir draugystę su Ch.Mateo interviu iš Malagos

Saulė ir geras oras net sausio mėnesio viduryje Malagos miesto vaikams leidžia užpildyti lauko krepšinio aikšteles. Jau beveik prieš porą dešimtmečių jose kamuolį mėtė ir trys Arvydo Sabonio atžalos, augusios Andalūzijos pajūryje.

„Malagai yra didelis pasididžiavimas, kad toks svarbus NBA žaidėjas užaugo čia“, – apie Domantą Sabonį sako daug metų šio miesto krepšiniui atidavęs treneris Paco Aurioles.

Šį 56-erių specialistą pirmąsyk teko sutikti dar išvykos su Kauno „Žalgiriu“ metu – kuomet „Unicaja“ dar rungtyniavo Eurolygoje. Tuo metu prasilenkėme Malagos krepšinio mokykloje, bet pabendrauti daugiau nepavyko. Bet prabėgus 7 metams prie puodelio kavos galiausiai prisėdome toje pačioje Malagoje.

Nors P.Aurioles vardas lietuviams nebus gausiai girdėtas, 56-erių specialistas ne vien daug metų dirbo su šio miesto jaunimu, bet taip pat buvo Chuso Mateo, Sergio Scariolo asistentu, dirbo Ispanijos rinktinėje, o nuo 2018 m. yra sugrįžęs į pagrindinę „Unicaja“ ekipą. Ji jau kitą mėnesį užsuks į Vilnių, kadangi laukia Čempionų lygos akistata su Vilniaus „Rytu“.

„Tai – konkurencinga komanda, manau, mums tai bus vieni sunkiausių varžovų, su kuriais susidūrėme. „Rytas“ turi tikrai gerai sukomplektuotą sudėtį“, – sako P.Aurioles.

Krepsinis.net portale – ilgas ir išsamus pokalbis su Ibono Navarro asistentu „Unicaja“ klube – apie Malagos lyderystę Ispanijos lygoje, bičiulystę su Ch.Mateo, S.Scariolos ilgaamžiškumą rinktinėje, natūralizaciją rinktinėje, darbą su A.Sabonio atžalomis ir Tautvydo pasirinkimą tapti treneriu.

„Nestebina, kad jis pasirinko tokį kelią, jis bus geras treneris, kadangi jis labai atsidavęs krepšiniui, šį sportą dievina. Žinote, yra žaidėjų, kurie rungtyniauja, kadangi turi daug talento. Bet yra žaidėjai, kurie tą daro, nes mėgaujasi ir nenori to baigti. Tautvydas jau tada buvo protingas vaikinas, matėsi, kad jis krepšinyje galės dirbti ir kitus darbus“, – pasakojo P.Aurioles.

Unicaja treneriai

– Kuomet bendraujame, kai kurios Ispanijos lygos ekipos gyvena nežmonišku ritmu ir žaidžia po 4 rungtynes per savaitę. „Unicaja“ ritmas – kitoks, jau turite vietą Čempionų lygos atkrintamosiose ir galite gyventi ramiau.

– Svarbu, kad įkrintamųjų etapo mums pavyko išvengti, toks ir buvo mūsų tikslas. Kadangi jei tektų žaisti jame, būtų komplikuota: tektų įtemptai praleisti visą gruodį, sausį, taip pat įtemptas bus ir vasaris, nes dar laukia Karaliaus taurė. Dabar sausį turime tik vieną turnyrą, tai gerokai palengvina situaciją.

– Šį sezoną Ispanijos lygoje netrūksta staigmenų. Pavyzdžiui, tokios komandos kaip Barselonos „Barcelona“ ir Vitorijos „Baskonia“ balansuoja ant pirmojo aštuoneto ribos ar yra už jos, autsaideris Žironos klubas sugebėjo įveikti šias abi komandas. Tuo tarpu „Unicaja“ laikosi pirmoje pozicijoje, kas tai lemia?

– Esminis dalykas yra turėti stabilų komandos pagrindą, kuris turėtų gerus rezultatus, ir tai tęsti. Sunkiai dirbame dėl to, kad išlaikytume daug žaidėjų po keletą metų iš eilės. Pastaruosius trejus metus turime gana stabilų komandos branduolį (trečius ar daugiau metų iš eilės Malagoje rungtyniauja 10 žaidėjų – Krepsinis.net). Tęstinumą stengiamasi išlaikyti ir su trenerių štabu (sutartis su Ibonu Navarro pratęsta iki 2027 m. – Krepsinis.net). Taip, kažkas išvyksta, kažkas atvyksta naujai, bet pagrindas lieka. Suburti komandą ir ją išlaikyti – tokia ta „Unicaja“ paslaptis, ir tai padaryti nėra lengva.

Kas dėl Ispanijos lygos, čia komandų lygiai labai apsilygino. Kiekvienais metais turime žaidėjų, kurie rodo savo pajėgumą ir padaro komandas konkurencingas. Pavyzdžiui, galime kalbėti apie naują papildymą La Korunjos komandoje – Thomasą Heurtelį, kuris prieš tai žaidė Madride, Barselonoje – topinėse ekipose Eurolygoje. Dėl tokių išsiskiriančių žaidėjų lyga ir tampa apylygė ir labai konkurencinga.

– Jūsų nuomone, kodėl tokios komandos kaip „Barcelona“ ar „Baskonia“ turi tiek problemų Ispanijoje šį sezoną?

– Esminė priežastis – didžiulis rungtynių krūvis, tenkantis komandoms, žaidžiančioms Eurolygoje. Visada sunku lygiai motyvuoti komandą visoms 2 ar 3 rungtynėms, kurios vyksta per savaitę. Pavyzdžiui, per tą laiką gali tekti vykti į Kauną, susitikti su „Fenerbahče“, po to grįžti namo ir susitikti su Mursijos ar La Korunjos komandomis.

Normalu, kad tokiose situacijose dalis žaidėjų jaučia tiek nuovargį, tiek motyvacijos stoką. Ir tuo tavo nuovargiu ar sumažėjusia rotacija tokioje situacijoje gali pasinaudoti varžovai, kurie, kaip jau kalbėjome, dabar Ispanijoje yra tikrai konkurencingi ir visada tam pasiruošę.

– „Real“ pastarąją tokią 4 rungtynių per savaitę atkarpą išgyveno idealiai – laimėjo viską ir Eurolygoje, ir Ispanijoje.

– Taip, prieš tai dar buvo etapas, kai „Real“ turėjo susitikti su dviem geriausiomis Eurolygos komandomis – „AS Monaco“ ir „Paris“, įveikė jas abi ir dar laimėjo vietiniame čempionate. Tai komanda, turinti plačią sudėtį, nors ne tokią plačią kaip ankstesniais metais. Dėl to ir pralaimėjimų šiemet tenka kažkiek daugiau.

Aurioles, Mateo

– Jus pats keletą metų esate dirbęs kartu su Chusu Mateo. Ar tuo metu galėjote pagalvoti, kad jis užaugs iki Eurolygos čempiono vardo?

– Ne (Juokiasi). Ne ne, juokauju, mes geri draugai, esu Chuso vaiko krikštatėvis. Turėjome keletą etapų kartu čia, Malagoje: vienas jų buvo labai geras (2006 m. „Unicaja“ tapo Ispanijos čempione, metais anksčiau iškovojo Karaliaus taurę – Krepsinis.net.), kitas – prastas. Pastaruoju tikrai nebūčiau galvojęs, kad jis taps Eurolygos čempionu (Juokiasi). Bet kadangi gerai pažįstu Chusą, dirbome kartu ne tik Malagoje, bet ir Kinijoje, žinau jo atsidavimą, vertybes, nuoseklumą, kvalifikaciją ir darbštumą.

Dirbti tokiame klube kaip „Real“ ir ten turėti sėkmę treneriams tikrai nėra lengva, net tokiems kaip, pavyzdžiui, Ettore Messina, kuris buvo vienas geriausių Europoje ir iš Madrido vėliau išvyko dirbti į NBA.

Bet Chusas turėjo vieną pranašumą – jis daug metų praleido „Real“ sistemoje, tik kitose pareigose, dėl to organizaciją pažinojo puikiai. Jis buvo dirbęs asistentu šalia tokių trenerių kaip Scariolo, Imbroda, Lamas, dėl to sukaupė bagažą ir pažinčių ratą, tad šis organizacijos pažinimas jam pravertė. Panašius įrankius turėjo ir Pablo Laso, kuris „Real“ buvo rungtyniavęs kaip žaidėjas ir žinojo, koks tai klubas.

O tai didelis klubas, kuris visada nori laimėti. Jei pralaimima Supertaurė – blogai, jei pralaimima Karaliaus taurė – blogai ir t.t. Chusas žinojo, kas jo lauks ir buvo įpratęs prie to, dirbdamas kitoje pozicijoje. Tai kartu jam leido turėti pasitikėjimą, kad tęstų tą kelią, kurį turi „Real“ – laimėti tuos trofėjus, dėl kurių yra žaidžiama.

– Reikia pripažinti, kad Ch.Mateo taip pat nebuvo lengva pakeisti tokį trenerį kaip Pablo Laso.

– Taip, nes Pablo kūrė didžiulę istoriją Madride, kurią galbūt net sunku pakartoti. Nors savo draugui linkiu tai padaryti. Sunku „Real“ ekipoje praleisti 11 metų, kaip kad padarė Pablo, skinti titulus, taip pat sunku ir pakeisti tokį žmogų. Tuo metu „Real“ norėjo permainų ir manė, kad reikia pakeisti kryptį, tačiau išlaikant panašų stilių. Ir kol kas tai neša sėkmę. Taip, kai rezultatai būna prastesni, atsiranda kritikos, bet tai praeina, o per tuos metus, kuomet čia dirba Chusas, „Real“ kaskart iškovodavo titulų.

– Ar prisimenate kokią smagią istoriją iš darbo kartu su Chusu?

– Oi, jų tikrai yra daug. Nemažai nuotykių turėjome dirbdami Kinijoje, kur visai kitas pasaulis, kita kultūra ir kitas žemynas. Prisimenu, kaip žaidėme rungtynes ir komandos savininkas priėjo prie atsarginių suolo ir ėmė sakyti: keiskite tą, keiskite kitą (Juokiasi). Tai buvo siuirelistiška. Kartu su Chusu praleidome daug laiko, kaip jau minėjau, ir čia – Malagoje, kai pirmą etapą abu padėjome Scariolo, o antrą aš asistavau Mateo. O vėliau jau kartu vykome į Kiniją.

Mateo susitikimas su asistentais

– Prieš dvejus metus „Unicaja“ kėlė į viršų Karaliaus taurę. Matant, kaip klostosi šie metai, turite tikslą tai pakartoti?

– Žinoma, norėtume, bet bus sunku. Tai turbūt atviriausias ir daugiausiai progų visoms komandoms suteikiantis turnyras, bet tuo pačiu ir labai įdomus. Manau, įdomiausias ir gerbėjams, jo vasarį laukia visas krepšinio pasaulis, kai tuo tarpu Ispanijos lygos finalas vis tiek sukasi apie dvi komandas. Turnyras vyks Gran Kanarijoje, tai bus tarsi šventė: geras oras, puiki atmosfera, kai kurie sirgaliai atvyks pasiėmę atostogų, o kartu mėgausis ir krepšiniu. Nusimato ir karnavalas.

Prisimenu, kai taurės turnyras vyko Malagoje: miestas buvo pilnas žmonių ir tai buvo tarsi viena didelė šventė. Norėtųsi iškovoti šį titulą, nes man jis ypatingas: tai buvo pirmas trofėjus, kurį 2005 m. pasiekėme su Scariolo ir Mateo Malagoje. Juolab, su šia grupe vaikinų esame iškovoję taurę 2023 m. – tam tada prireikė įveikti ir „Barcelona“, ir „Real“, kad žengtume iki finalo, bet tai padarėme.

– Čempionų lygoje „Unicaja“ kol kas nepralaimėjo nė sykio, be to, esate praeitų metų nugalėtojai. Planai lieka tokie patys?

– Žinoma, norėtume tą dinamiką išlaikyti, bet bus sunkiau, kadangi varžovai laukia pajėgesni nei iki šiol. Su šia grupe vaikinų turime laimėtojų mentalitetą, norisi judėti ta pačia kryptimi ir vėl pabandyti laimėti lygą. Taip jau yra, kai kartą paragauji kažko skanaus, norisi tai kartoti. Taip ir su titulais – tą jausmą norisi išgyventi vėl ir vėl. Juolab, kalbame apie tarptautinį trofėjų.

– Jau vasarį galėsime pasimatyti nebe Malagoje, o Vilniuje, kur jūsų lauks akistata su „Rytu“. Ką manote apie šiuos oponentus Čempionų lygoje?

– Pirmajame etape jie užėmė pirmą vietą grupėje ir pralaimėjo tik sykį – pirmosiose rungtynėse. Tai – konkurencinga komanda, manau, mums tai bus vieni sunkiausių varžovų, su kuriais susidūrėme. „Rytas“ turi tikrai gerai sukomplektuotą sudėtį.

– Pastaruoju metu Lietuvoje dažnai pašnekame, ar Gytis Radzevičius yra pasiruošęs Eurolygai. Kaip žmogus, žinantis šią lygą, kaip manote, ar jis jau šio lygio žaidėjas?

– Manau, kad su jo fizinėmis savybėmis tai tikrai įmanoma. Čempionų lygoje jo vidurkiai yra arti 14 taškų – tai tikrai aukšti skaičiai šiam lygiui. Be to, ką esu pastebėjęs, Lietuvos žaidėjai turi ne tik gilias tradicijas, bet ir yra gerai prisitaikantys prie aukšto lygio ir skirtingų šalių. Jie gali gerai rungtyniauti ne vien Lietuvoje – turime pavyzdžių ir Italijoje, ir Ispanijoje.

Unicaja

– Daug metų praleidote dirbdamas su Malagos vaikais ir jaunimu – ir pastarąjį sykį 2017 m. susitikome būtent krepšinio mokykloje. Kokius skirtumus matote tarp šiuolaikinio jaunimo ir ankstesnių kartų?

– Skirtumai tikrai dideli. Skiriasi tiek tėvai, tiek vaikai, skiriasi visa visuomenė, technologijos, prieiga prie informacijos. Tikrai nepasakysiu, kad vaikai yra mažiau drausmingi, bet šiais laikais jie galbūt turi daugiau trikdžių, kai kuriems susikoncentruoti yra sunkiau. Bet yra ir kita pusė: kartais jaunimo koncentracija į specializaciją (tai galioja ne tik krepšiniui, bet ir futbolui) yra labai didelė. Jie ruošiami beveik kaip profesionalūs sportininkai.

Yra daug 15-mečių, kurie įstoja į akademiją ir ima ruoštis kaip profesionalai. Jei anksčiau 16-mečiai berniukai galėjo gyventi 16-mečių gyvenimus, šiandien tiek futbole, tiek krepšinyje, žiūrėk, jie jau turės mitybos specialistą, fizinio rengimo trenerį, galės nedalyvauti pamokose ar dalyvauti nuotoliniu būdu. Prisimenu, jog anksčiau norėdavome, kad žaidėjai tęstų savo tam amžiui įprastą gyvenimą.

Manau, jog kitose šalyse žaidėjų tobulėjimas yra kažkiek lengvesnis, nes Ispanijoje yra ilgas kelias, kad patektumei į pagrindines komandas. Čia yra tikrai didelė konkurencija, daug užsieniečių, diapazone tarp 18 ir 22 metų vaikinams sunku žengti į kitą lygį, kadangi jiems neatsiranda vietos aukštesnio lygio turnyre. Taip kai kurie vyksta į JAV ir pan. Žinau, kad Lietuvoje, Prancūzijoje yra lyga, kurioje tokio amžiaus žaidėjai gali paaugti.

– Tiesą sakant, lygis mūsų antrojoje šalies lygoje yra gana žemas...

– Bet žaidėjai turi kažkokią galimybę tobulėti ir gali pakilti aukščiau. Tuo tarpu čia antrojoje lygoje lygis aukštas, tad dalis to jaunimo negauna progos žaisti, nebent patys yra pasiekę atitinkamai aukštą lygį. Manau, kad šią problemą Ispanijoje kažkada turėsime išspręsti. Matome, kad 16–17 metų vaikinų lygyje Ispanija visada yra viršūnėje, bet prabėgus 5 metams ar daugiau tų vaikinų Eurolygos lygyje nematome.

Kodėl? Tikiu, kad kai kuriose kitose šalyse žaidėjai turi daugiau galimybių tęstinumui ir augimui. Nors mes turime aukštą lygį antrojoje lygoje ir konkurencingus 16-mečius, pasiekus 18–22 m. ribą dalis tiesiog neturi kur žaisti, kad augtų toliau. Apie tai Ispanijoje tikrai galvojame ir manau, kad ateis reformų metas, kad labiau apsaugotume savo jaunus žaidėjus.

Prisimenu, kad Dovis Giedraitis būdamas 18-os sunkiai gavo vietą Ispanijos pirmenybėse, bet per keletą metų įrodė, kad, pasirodo, gali žaisti Eurolygoje. Toks jo kelias Ispanijoje būtų buvęs beveik neįmanomas, bet dabar taip, jis galėtų grįžti į šią šalį. Štai ką reikia padaryti – kad panašūs žaidėjai liktų šalyje ir augtų.

Aurioles

– Bet kokiu atveju Ispanijoje vis dar užauga labai daug aukšto lygio žaidėjų, bet, jei kalbame apie rinktinę, jau senokai galime matyti, kad joje turite ir natūralizuotą žaidėją. Kaip dabar Lorenzo Brownas. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Situacija tokia, kad Ispanija nuolat laikosi aukštai FIBA reitinguose, buvo laikas, kai buvome pirmi ir lenkėme JAV. Konkurencijos lygis – aukštas, o federacija nori, kad kartelė nenukristų dėl daug motyvų: socialinių, ekonominių ir t.t. Mums neprireikė natūralizacijos, kai turėjome labai geras kartas, bet tada ėmė keistis žaidėjai, kai kurie – baigė karjeras, kaip Rodriguezas, Gasoliai, kurie buvo aukšto lygio krepšininkai. Dėl to mums prireikė tokio žmogaus kaip dabar yra Lorenzo – kad išlaikytume ir subalansuotume lygį. Nenorėjome pralaimėti turnyrų prieš ekipas, kurios tuo naudojasi.

Šiuo klausimu kiekvienas turi savo nuomonę. Aš norėčiau, kad turėtume vietinius žaidėjus rinktinėje, bet suprantu federacijos poziciją. Kitas dalykas su natūralizuotais žaidėjais, kad įprastai jie gerai įsilieja į Ispanijos kultūrą, žaidimą, tradicijas, įsitvirtina žaisti šioje šalyje daug metų ir tampa tarsi vietiniais. Geras to pavyzdys – Mike‘as Smithas, kuris vedė malagietę ir 90-ųjų laikotarpiu gavo šalies pasą. Jis daug metų praleido čia ir liko gyventi Sevilijoje po karjeros. Tuo tarpu Nikola Mirotičius į Ispaniją atvyko labai jaunas, Serge‘as Ibaka – taip pat.

– Nežinau, ar teko girdėti, bet Lietuvoje turime diskusijų apie D‘Angelo Russellą, kurio draugė – lietuvė ir jis esą norėtų žaisti mūsų rinktinėje olimpiadoje. Bet skepticizmo šiuo klausimu yra daugiau, apie nedidelį norą turėti legionierių minėjo ir Domantas Sabonis.

– Suprantu. Jūsų šalis turi gilias tradicijas ir jas gerbti yra labai teigiama. Manau, kad norite tai tęsti. Pavyzdys Ispanijoje yra Bilbao futbolo komanda, kurioje žaidžia šiame regione gimę žaidėjai. Taip jie praranda galimybes pasipildyti pajėgesniais žaidėjais, tačiau tai yra jų filosofijos dalis. Suprantu lietuvius, kurie nori išsaugoti tautiškumą, tai – garbinga, jie nori didžiuotis atstovaudami savo šaliai, nes tai vis tiek rinktinė. Klubinis krepšinis – kitas reikalas.

Aurioles, Scariolo

– Esate dirbęs su S.Scariolo, kuris Ispanijos rinktinę treniruoja jau eilę metų. Toks ilgaamžiškumas – retas krepšinyje, kaip manote, kodėl šis italas taip ilgai darbuojasi nacionalinė komandoje?

– Mano nuomone, tai yra elitinis treneris. Jau nuo 27-erių jis tapo sėkmingu ir tai tęsė ilgą laiką. Treniruoti rinktinę apskritai yra sudėtinga, nes negali su ja dirbti ištisus metus, tai labiau kelių mėnesių darbas vasarą. Didžiausia Sergio stiprybė – planavimas, jis prisidėjo prie rengimo sistemos, pradedant jaunimu, tęsiant vaikinais iki 20 ar 22-ejų metų. Jis kūrė savotišką planą, kad tokie žaidėjai kaip, pvz., Joelis Parra ar Alberto Diazas, atvykę į vyrų rinktinę, turėtų praktiškai tą patį darbo stilių ir treniruočių rutiną, kaip ir jaunimo lygyje, tas pačias taisykles, filosofiją ir t.t.

Scariolo turi didžiulę aistrą darbui, jis nuolat bendrauja su žaidėjais, keliauja, palaiko ryšį su visų grandžių treneriais. Jis savo darbą atlieka puikiai ir organizuotai. Tebūnie jis nėra ispanas, nesvarbu, bet jis jau praktiškai vietinis: jis prisidėjo prie Ispanijos krepšinio vystymo, jis vedė ispanę, jo vaikai – ispanai. Tai labai pozityvus strategas, kuris įkvėpė ir padarė įtaką daugeliui trenerių, tam pačiam Chusui bei kitiems, kurie dirbo kartu.

– Kokia buvo jūsų patirtis su Sergio?

– Labai gera. Tuo metu atvykau jam asistuoti būdamas jaunas (2004 m. – Krepsinis.net.), neturėdamas daug patirties, nedirbęs tokiame lygybe. Darbas su Sergio man paliko didelį įspūdį ir padarė didelę įtaką. Jis reiklus dieną iš dienos, jis nori, kad taptumei vis geresnis ir tobulėtumei, kad išliktumei susikaupęs darbui. Tuos metus, kai dirbome kartu, pasiekėme titulus ir buvome sėkmingi, laimėjome Ispanijos lygą ir Karaliaus taurę. Su jo pagalba dirbti buvo lengva. Taip pat turėjau galimybę dirbti kartu su juo Ispanijos rinktinėje „langų“ metu, atrankoje į Pasaulio taurę, kur turėjome gerus rezultatus. Per šį laiką tapome bičiuliais ir esu jam dėkingas už pagalbą ir pamokas, kurias man suteikė.

Saboniai

– Kuomet 2017 m. užsukau į Malagos krepšinio mokyklą ir paklausiau, ar yra kažkas, kas dirbo su Sabonio sūnumis, man atvedė jus. Tiesa, tada pasikalbėti dėl kalbos barjero nepavyko, bet turime progą dabar.

– Ne su visais trimis dirbau daug individualiai, tačiau visus juos pažįstu, mačiau jų augimą krepšinio mokykloje ir taip pat dirbdavau kartu vasaros stovyklose. Prisimenu juos su krepšinio kostiumais ir šviesiais plaukais (Juokiasi).

Daugiausiai ryšio turėjau su Tučiu, kuris dabar dirba „Žalgirio“ treneriu. Nestebina, kad jis pasirinko tokį kelią, jis bus geras treneris, kadangi jis labai atsidavęs krepšiniui, šį sportą jis dievina. Žinote, yra žaidėjų, kurie rungtyniauja, kadangi turi daug talento. Bet yra žaidėjai, kurie tą daro, nes mėgaujasi ir nenori to baigti. Tautvydas jau tada buvo protingas vaikinas, matėsi, kad jis krepšinyje galės dirbti ir kitus darbus – ne tik žaisti, bet jis labai mėgo žaisti, dėl to tą darė antrojoje Ispanijos lygoje. Jis buvo geras komandos draugas, labai disciplinuotas ir turėjo neblogą patirtį kaip žaidėjas. Tiesa, jo fizinės galimybės nebuvo tokios kaip Domo, jis neturėjo tokio ūgio, atletiškumo.

Su Domu esame dirbę neilgai, apie mėnesį, kol išvykau į Kiniją. Atletiškumu jis gerokai pranoko Tutį, bet kaip ir jis, labai mylėjo krepšinį, buvo labai daug dirbantis ir disciplinuotas. Apskritai žiūrint į visą laikotarpį, kurį jie praleido Malagoje, tiek aš, tiek kiti čia pasakytų, jog visi trys Sabonio vaikai buvo labai išauklėti, darbštūs ir pagarbūs kitiems. Jie buvo kompanijos žmonės ir net negalėjai pagalvoti, jog jie nėra malagiečiai. Manau, labai svarbu tai, kad Arvydui nuolat keičiant šalis, šeima visada turėjo savo vietą Toremolinose, taip pat vaikai visada lankė gerą mokyklą ir turėjo gerą krepšinio akademiją.

– Kartais dirbti su legendų vaikais yra sudėtinga, kaip suprantu, ne šiuo atveju.

– Tikrai ne, buvo labai lengva. Kartais atrodo, kad kuomet vaikai gyvena kažkiek patogesnį gyvenimą, yra apsupti medijos, jie yra sudėtingesni, tačiau čia – priešingai. Jų šeima visada buvo itin draugiška. Tiems trims vaikams reikėjo nešti populiarumo svorį, jie būdavo žurnaluose, reportažuose, jie turėjo duoti interviu, tačiau visada likdavo stovėti ant žemės.

– Gal turėjote kokį smagų vakarą su Sabonių šeima?

– Ne, bet būtų smagu, nors Malagos centro bare neformaliai yra tekę pasilenkti su Sabu ir Šaru (Juokiasi).

Saboniai

– Ar kuomet matėte Malagoje augantį Domantą, buvo galima numatyti, jog jis taps NBA žvaigžde?

– Visi, kurie su juo dirbome ar matėme iš arti, supratome, kad savo darbštumu jis gali pasiekti viršūnę visur, kur bežaistų. Yra tokių, kurie turi talento, bet nėra pakankamai disciplinuoti, kad tai padarytų, bet Domas galėjo eiti maksimaliai toli. Tiesa, niekas nematėme, kad jis bus taip aukštai. Taip, atrodė jis bus geras Europos žaidėjas, kad jis galės žaisti NBA, bet ne kad taps tikru NBA frančizės krepšininku. Tikrai labai džiaugiuosi, kad galiausiai taip nutiko. Jis išlaikė nuoseklų darbą čia, LEB lygoje, „Unicaja“ komandoje, tai jam leido tobulėti greičiau ir pranokti savo bendraamžius universitete JAV. Malagai yra didelis pasididžiavimas, kad toks svarbus NBA žaidėjas užaugo čia.

– Darbštūs ir mylintys krepšinį – taip apibūdinate Arvydo sūnus, o kokie kaip tiesiog vaikai buvo Tautvydas ir Domantas?

– Skirtingi. Su Žygiu susidurti teko mažiau, o jis pats greitai pasirinko kitą kelią ir pasuko į verslą. Tutis buvo kitoks nei Domas – kiek atviresnis, intravertiškesnis, kai Domas – kiek uždaresnis ir kuklesnis. Nors abu mėgdavo konkuruoti ir abu buvo pasiekę panašų darbštumo lygį. Jei lygintume, 15-metis Tutis buvo mažiau pastovus už Domą, bet 18-metis tą lygį pavijo. Tautvydas turėjo gerą metimą, jis buvo gudrus žaidėjas, kartais – lyg veteranas, kaip ir sakau – labai aistringas krepšiniui. Jis daug žinojo apie Lietuvos krepšinį, apie NBA, rinkdavo daug informacijos. Tik, kaip sakau, jo atletiškumas neprilygo broliui, todėl aukštesnio lygio jis nepasiekė.

– Jūsų nuomone, Domantas jau yra geresnis krepšininkas nei buvo Arvydas ar ne?

– Kaip matai, esu jau vyresnis žmogus, gerai pamenu Arvydą žaidžiantį (Juokiasi). Manau, kad jis padarė didžiulę įtaką savo eroje. Esu ispanas ir pamenu jo titulą Eurolygoje su „Real“, taip pat pamenu jo medalius su rinktine. Kol kas Domantas tokios įtakos šalies krepšiniui nėra padaręs. Turiu šią istorinę atmintį, dėl to negaliu Domo vadinti geresniu.

Bet tikiu, kad NBA lygyje jis padarys geresnę karjerą, tam jis turi dar daug metų ir pasieks daugiau nei tėvas. Svarbiausia, kad jis būtų sveikas. Aišku, vis dar kyla klausimas, kas būtų, jei ne traumos – gal Arvydas su tavo talentu būtų tapęs geriausiu lygos istorijoje. Man jis tikrai labai patiko kaip žaidėjas.

Sabonis

– Ar tai mėgstamiausias jūsų visų laikų lietuvis žaidėjas?

– Taip, tai, kaip jis galėjo dalinti perdavimus, pataikyti, nardyti tarp mažylių...

– O jei kalbėtume apie dabartines kartas?

– Tadas Sedekerskis. Mačiau jį Ispanijoje nuo ankstyvo laiko, jis visada išgyvendavo sunkias situacijas, įveikdavo didžiulę konkurenciją tarp gerų žaidėjų ir buvo gerai pasiruošęs fiziškai. Tas berniukas kasmet vis tobulėjo, gerino savo gynybą ir pasiekė lygį, kuriame yra dabar. Nors Lietuvoje turite tikrai daug gerų žaidėjų. Tas pats Kuzminskas puikiai žaidė čia, Malagoje.

– Nepaisant to, kad jis jau – veteranas, bet Mindaugas vis dar žiba AEK klube.

– Gaila, tuo metu nebuvau pagrindinėje komandoje, bet prisimenu, kad Mindaugas tuo metu žaidė gerai, dėl to buvo labai mylimas mieste ir populiarus. Nors čia jis nepasiekė titulų, turėjo gerą karjerą, žaidė vėliau NBA. Tikrai puikus vaikinas. Manau, kad Malagoje jis rodė geriausią savo krepšinį ir tai jam leido pakilti į aukštesnį lygį. Gal kažkas po jo etapo NBA galvojo, kad žaidimo kreivė leisis žemyn, tačiau jis aukštą lygį išlaikė iki šiol.

– Mylimas Mindaugas ne tik Malagoje – mūsų geriausių krepšininkų rinkimuose jis liko antras ir nusileido tik Domantui.

– Nestebina, kad jį mėgsta, jis geras ir charizmatiškas vaikinas (Šypsosi).

„Ilgoji pertrauka“: Eurolygos verti Europos taurės ir Čempionų lygos žaidėjai – pasiūlymai „Žalgiriui“, nedidukai gynėjai, snaiperiai, antro šanso nusipelnę aukštaūgiai ir potencialo turintys lietuviai