Trys rinktinės problemos, kurias atskleidė ispanai (46)

Ilgai laukę Lietuvos vyrų rinktinės krepšininkai pagaliau sulaukė savęs verto varžovo. Šeštosiose kontrolinėse rungtynėse Rio de Žaneiro olimpiadai besirengianti rinktinė priėmė Europos čempionų ispanų iššūkį.

Buvo tikimasi, kad būtent ispanai atskleis silpnąsias dabartinio stovio Lietuvos rinktinės vietas, ko nepadarė penki oponentai prieš tai.

„Po mačo rytoj ir Ispanijoje išryškės mūsų minusai“, – prieš pirmąją kontrolinę akistatą su ispanais prognozavo Mindaugas Kuzminskas.

Jis buvo teisus. Minusai ėmė ryškėti.

Jono Kazlausko auklėtiniai po pratęsimo 87:83 palaužė be abiejų Gasolių bei Ricky Rubio rungtyniavusią Ispanijos rinktinę, kuri akivaizdžiai stokojo tiek fizinės parengties, tiek susižaidimo. Nepaisant pergalės, ispanai atskleidė tris pagrindines problemas, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį.

1. Pernelyg nuspėjamas braižas puolime

Rungtynėse su Ispanija lietuviai mėgino išnaudoti savo ūgio pranašumą prieš išretėjusią varžovų priekinę liniją.

„Ant ūselio“ nuolat ieškomi buvo Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis, Paulius Jankūnas, Mindaugas Kuzminskas ir Jonas Mačiulis. Šiems penkiems Lietuvos rinktinės žaidėjams nuolat buvo kuriamos situacijos žaisti vienas prieš vieną nugara į krepšį.

Ispanai numanė, kas jų laukė, tad neblogai tam pasiruošė. Pirmajame kėlinyje net 5 kartus Lietuvos rinktinė klydo arba kamuolys nepasiekė adresato situacijose, kai perimetro žaidėjas mėgindavo įvesti kamuolį „ant ūselio“.

Buvo aktyviai bandoma išnaudoti M.Kuzminsko ūgio pranašumą prieš tiesioginį jo oponentą Rudy Fernandezą, tačiau bandymai dažniausiai baigdavosi nesėkmingai.

Lietuvos rinktinės atakos buvo statiškos ir labai nuspėjamos. Daugumos jų tikslas – sukurti situaciją, kai aukštaūgis (ar lengvasis kraštas) užsiima poziciją nugara į krepšį, o perimetro žaidėjas įveda jam kamuolį.

Net 28 kartus Lietuvos rinktinė mėgino sukurti nugara į krepšį situacijas „ant ūselio“. Aštuonis kartus tie bandymai pasibaigė klaidomis arba išmuštais kamuoliais.

Jau ne pirmą kartą M.Kuzminskas pripažino, kad jį labiausiai neramina didelis klaidų skaičius: „Truputį neramina klaidų skaičius. Prieš ispanus aštuoniolika klaidų padaryti yra labai daug ir jie gali mus nubausti.“

Klaidos, mėginant įvesti kamuolį „ant ūselio“, sudarė beveik trečdalį visų komandos klaidų rungtynėse su Ispanija. Tuo tarpu tiesioginė nauda, kurią atnešė toks pasirinktas žaidimo planas, kelia abejonių.

28 situacijas „ant ūselio“ Lietuvos rinktinė pavertė tik 16 taškų.

Kalnietis

2. Sunykęs M.Kalniečio ir J.Valančiūno ryšys

Mantas Kalnietis tapo bene didžiausiu atradimu tiek Ispanijos rinktinės gynybai, tiek ir Lietuvos rinktinės puolimui. Pagrindinis rinktinės atakų organizatorius pademonstravo jau senokai nematytą agresiją, o taip pat sau nebūdingai susmeigė 4 tritaškius iš 5.

24 taškus pelnęs, 5 rezultatyvius perdavimus atlikęs ir 26 naudingumo balus surinkęs M.Kalnietis buvo pagrindinis Lietuvos rinktinės gelbėjimosi ratas. Tikėtis tokio rezultatyvaus jo žaidimo kiekvienose rungtynėse nereikėtų.

Dėmesį reikėtų atkreipti į svarbų M.Kalniečio ir J.Valančiūno tandemą ir ieškoti atsakymo, kodėl jis kol kas neveikia. Rungtynėse su ispanais jųdviejų saitai aikštelėje buvo visiškai sunykę.

M.Kalniečio ir J.Valančiūno „pikenrolas“ buvo žaidžiamas vos 11 kartų. Tik 2 kartus pagrindinis rinktinės atakų organizatorius įvedė kamuolį po krepšiu įkirtusiam savo porininkui.

Jųdviejų „pikenrolas“ leido Lietuvos rinktinei pelnyti viso labo 3 taškus, kai pirmajame kėlinyje M.Kalnietis atakavo varžovų aukštaūgį ir pelnė du taškus su pražanga.

Ieškant atsakymo, kodėl M.Kalniečio ir J.Valančiūno „pikenrolas“ susitikime su ispanais praktiškai nefunkcionavo, reikėtų išskirti du dalykus.

Pirmiausia, Lietuvos rinktinės puolimas buvo pernelyg koncentruotas į žaidimą „ant ūselio“. Buvo nuolat stengiamasi ieškoti pranašumo situacijų baudos aikštelėje, patogią poziciją užsiėmusių aukštaūgių. Tai kainavo ir įvairovę, kuriai priskirti būtų galima ir tas pačias „pikenrolo“ situacijas.

Antra, Ispanijos rinktinė dėjo pastangas, kad tie M.Kalniečio ir J.Valančiūno saitai sunyktų. Tuomet, kai M.Kalnietis pradėdavo „pikenrolą“, įkertantį į baudos aikštelę J.Valančiūną pasitikdavo iš silpnosios pusės į pagalbą atėjęs trečiasis ispanų žaidėjas. M.Kalniečiui nelikdavo kitos išeities, kaip ieškoti galimybių pačiam atakuoti krepšį arba ieškoti to be priežiūros likusio komandos draugo.

Vis dėlto net ir šios dvi priežastys nesusilpnino įspūdžio, kad J.Valančiūnui stinga startinio greičio, įkertant į baudos aikštelę „pikenrolo“ metu. Verta pažymėti, kad jo vietą „centro“ pozicijoje užėmęs Domantas Sabonis kur kas geriau atsilaisvindavo ir ne kartą efektyviau sužaidė „du prieš du“ su komandos draugais.

Mačiulis, Navarro

3. Komandinės gynybos problemos

Kalbant apie Lietuvos rinktinės komandinės gynybos problemas, reikėtų pradėti nuo to, kad ispanų žaidimas yra stipriai paremtas „du prieš du“ situacijomis. Ypatingai, susitikime su lietuviais, kai ispanams padėti negalėjo pagrindiniai priekinės linijos ginklai – broliai Gasoliai, kurie yra labai pavojingi žaidimu „ant ūselio“ vienas prieš vieną.

Lietuvos rinktinė ispanų „du prieš du“ nemažą laiko dalį stabdė agresyvia „stepouto“ taktika. Taip buvo stengiamasi atkirsti nuo komandos ir neleisti įgyti erdvės metimui į krepšį Sergio Rodriguezą, Sergio Llullą, Juaną Carlosą Navarro ir Jose Manuelį Calderoną – Ispanijos rinktinės gynėjus, kurie komandoje be Gasolių turėjo kelti didžiausią grėsmę puolime.

Ginantis „stepoutu“ aukštaūgis privalo staigiai atakuoti su kamuoliu judantį varžovą, jį pristabdyti ir sugrįžti prie savo tiesioginio oponento. Tuo metu trečiasis žaidėjas turi pasaugoti įkertantį varžovų aukštaūgį tol, kol jo tiesioginis oponentas nesugrįžo.

Šiuo atveju J.Valančiūnas labai dažnai atsidurdavo to besiginančio aukštaūgio vaidmenyje. Jis atakuodav S.Rodriguezą, S.Llullą ar kitus ispanų „mažiukus“ ir vos tik jų tiesioginis oponentas (pavyzdžiui, M.Kalnietis) sugrįždavo, J.Valančiūnas skubėdavo prie savo tiesioginio varžovo (pavyzdžiui, Willy Hernangomezo). Tuo metu trečiasis žaidėjas (pavyzdžiui, Jonas Mačiulis) ateidavo į pagalbą ir prižiūrėdavo W.Hernangomezą, kol J.Valančiūnas prie jo negrįžo.

Taip ispanai nuolat susikurdavo situacijas, kai aikštelės kraštuose (jei tarkime J.Mačiulis nusileidžia į pagalbą ir stabdo W.Hernangomezą) arba baudos aikštelėje (jei J.Mačiulis nenusileidžia į pagalbą) turėdavo kiekybinę persvarą. Ją ispanai sau būdingai sėkmingai vertė taškais.

Tokiomis situacijomis, kai Lietuvos rinktinė agresyviai gindavosi prieš ispanų „du prieš du“, varžovai, išnaudodami susikurtą erdvę, pelnė 24 taškus. Svarbu pažymėti, kad tokiomis situacijomis Ispanijos rinktinė įgijo net 15 patogių progų atakuoti krepšį.

Kalbėti apie tai, kad ši taktika nepasiteisino, nebūtų teisinga, nes Ispanijos rinktinė per keturis kėlinius surinko 72 taškus, kas gynybai prieš tokią galimybėmis puolime apdovanotą komandą yra labai solidus pasiekimas.

Tiesiog reikėtų atkreipti dėmesį, kad kol kas gynyboje lietuviai vis dar stokoja tarpusavio supratimo ir greičio, kas labai svarbu prieš „du prieš du“ ginantis „stepoutu“.

M.Kalnietis staigiau išlįsti iš varžovo užtvaros, J.Valančiūnas – greičiau sugrįžti prie savo tiesioginio oponento, o į pagalbą atėjęs trečiasis žaidėjas – staigiau sugrįžti prie savo žmogaus ir „uždaryti“ metimą.

Sustabdyti ispanų puolimą yra labai sudėtinga, net ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rinktinei. Istorija rodo, kad Lietuvos rinktinės gynyba su J.Kazlausku retai tampa pagrindine nesėkmių priežastimi.

Ko gero, labiausiai dėmesį reikėtų atkreipti į puolimą, kur M.Kalniečio ir J.Valančiūno tarpusavio sąsajos bus labai reikalingos, o nuspėjamo žaidimo braižo pasekmės buvo stipriausiai juntamos praėjusių metų Europos čempionato grupės etape.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą „Facebook“

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.