Vyr. trenerio darbo pasiūlymo atsisakęs ir galutinai sportbačių nekabinantis T.Delininkaitis trokšta semtis patirties iš K.Maksvyčio (9) interviu

Jei šiam sezonui įpusėjus jau galėjo atrodyti, kad 40-metis Tomas Delininkaitis baigs savo ilgametę karjerą, vasario mėnesį veteranas dar grįžo ant parketo.

T.Delininkaitis nebesitikėjo nieko ir buvo nusiteikęs, kad stingant pasiūlymų tai gali būti karjeros pabaiga. Vis tik „Jurbarko-Kario“ vadovai pakvietė veteraną prisijungti ir šis ilgai nesvarstęs sutiko.

Regionų krepšinio lygoje (RKL) jis per 23 minutes pelno 14,2 taško, atkovoja 1,9 kamuolio, atlieka 4,5 rezultatyvaus perdavimo ir renka 15,5 naudingumo balo.

„Kai su Jonavos komanda laimėjome NKL, rūbinėje sakiau, kad betrūksta RKL pirmos vietos. Kai su manimi susisiekė „Jurbarkas-Karys“, nežinojau, kelintoje vietoje jie yra, bet po pokalbio pasižiūrėjau, kad jie pirmi. Man tai buvo skambutis, kad čia – realus šansas kažką laimėti“, – apie šio sezono tikslą pasakojo gynėjas, žaisiantis RKL finalo ketverte.

Kadangi su „Jurbarko-Kario“ klubu jis buvo tik rungtynių metu ir kasdien važinėti į treniruotes neteko, T.Delininkaitis priėmė ir Renaldo Seibučio kvietimą jungtis prie Palangos „Kuršių“ štabo. Ši komanda buvo gerai pažįstama T.Delininkaičiui – kartu su ja jis periodiškai sportavo jau pusantrų metų.

„Renaldas man sakė: gal nori būti vyr. treneriu? Sakiau: ne ne, nenoriu nerti į baseiną, nežinodamas jo gylio“, – atskleidė jis.

Tiesa, „Kuršių“ sezonas jau baigėsi – NKL aštuntfinalyje Palangos ekipa nusileido Šakių „Vyčiui-VDU“.

– Ar gyvenimas kiek palengvėjo, kuomet liko tik žaidimas RKL, o sezonas NKL pasibaigė?

– Tikrai taip. Buvo etapas, kuomet pavargau labiau psichologiškai nei fiziškai. Reikėjo peržiūrėti video medžiagą, dienos metu neturėjau, kada tai daryti – yra vaikai, užklasinė veikla. Analizuoti „Kuršių“ žaidimą likdavo laikas vakare, kai šeimyna užmiega. Tada ruošdavausi, ką pasakyti žaidėjams. Ne paslaptis, kad rezultatas buvo, koks buvo – jis netenkino visų. Norėjosi, kad jis būtų kitoks, tad buvo daug mąstymo, ką pasakyti, kaip prieiti iki žaidėjų vidinės būsenos.

– Kaip atrodydavo jūsų tradicinė darbo diena, kol derinote darbus abejose komandose?

– Su „Jurbarko-Kario“ klubu buvome sutarę, kad atvykstu tik rungtynėms, tad tai daug laiko ir kelionių nereikalauja. Su „Kuršiais“ sportavau nuolat, tad norėjau atsidėkoti Renaldui Seibučiui, kad jis pusantrų metų man leido naudotis sale, treniruotis su komanda, neatitrūkti nuo krepšinio. Įvyko trenerių permainos ir man pasiūlė prisijungti. Buvau atsakingas už rytines treniruotes, nes treneris turėjo darbą, o aš bet kokiu atveju vykdavau į treniruotes sportuoti. Taip pradėjau naują kaip trenerio etapą, tai man buvo šansas. Nesinorėjo jo paleisti, anksčiau ar vėliau būčiau galvojęs apie tai.

– Prie „Jurbarko-Kario“ prisijungėte tik vasario mėnesį, tad visą didesnę sezono dalį sportavote kartu su Palangos klubu?

– Taip. Dar tikėjausi šį sezoną kažkur pažaisti, bet visada sakau: aš nei pesimistas, nei optimistas – aš realistas. Amžius bėga, o pasiūlymų nėra. Tikėjausi, bet tas tikėjimas po truputį menko. Praeitais metais į Uteną išvykau sausio 25 dieną. Tas laikotarpis praėjo, supratau, kad šansai mažėja, vilčių kažkur vykti nelabai buvo. Bet sakoma reikia tikėti iki paskutinės minutės, taip ir atsirado „Jurbarko-Kario“ šanselis dar palakstyti.

– Skelbti apie karjeros pabaigą negalvojote?

– Jau buvo minčių. Bet norėjau sužaisti paskutinį sezoną, mačiau, kad pasiūlymų nėra, nors anksčiau dar galėjai pasirinkti vieną šalį ar kitą. Dabar nebuvo išvis nieko, tad mintys, natūralu, atėjo.

– Ar žaidimas vos RKL čempionate jums netapo emociškai sunkiau priimamu dalyku?

– Ne, koks skirtumas, krepšinis daugiau mažiau visur vienodas, skiriasi tik meistriškumo lygis, tai normalu. Yra kaip yra, nieko nepadarysi.

– Jau keletą metų minite, kad vis dar turite noro žaisti, nepaisant to, kad sutarčių kartais tenka palaukti iki antros sezono pusės. Kas labiausiai vis dar traukia į aikštę? Emocijos?

– Tiesiog jaučiu malonumą. Galbūt pakartosiu kažkieno žodžius, bet už krepšinį geresnio darbo nerasiu. Ne paslaptis, bandžiau ieškoti darbų, bet tai sunku. Neturiu nei darbo stažo, nei praktikos, kad įlįsčiau į kitą sritį. Įdomumo dėlei pasišniukštinėjau, ar dar įmanoma kažkur įsidarbinti be krepšinio, bet, deja, nieko neradau. Diplomų turiu, bet sporto srities. Dar norėjosi pabėgioti. Net išžaidus visą sezoną sakydavau „jau viskas“, bet praeina vasara ir sakai „gal dar vieną sezoniuką“. Dabar viskas priklauso nuo pasiūlymų, sveikata bėgioti leidžia, bet jei variantų nėra, reikia priimti sprendimą ir kabinti sportbačius.

– Kol dairėtės į kitas sritis, nesusidūrėte su stereotipiniu skeptišku požiūriu, ką čia tas sportininkas dar gali dirbti be kamuolio mėtymo?

– Nepasakyčiau. Mes juk visi žmonės, koks skirtumas, tu krepšininkas ar gydytojas. Niekas negimė mokėdamas. Į kokią sritį beįlįsčiau, visur man būtų tekę daug mokytis. Kalbėjausi su Robertu Javtoku, kuris iš krepšinio pasuko į baldus. Jis sakė, kad turėjo komandą aplink save, kuri padėjo, tai normalu. Per tą laiką žmogus daug ką išmoko, dabar viskas paprasčiau. Nesvarbu, tu krepšininkas ar ne, bet jei nori mokytis ir tobulėti, galimybių visada yra.

– Martyno Mažeikos pavyzdys, kuomet iš aikštelės sukama į vadybą, neviliojo?

– Čia ne mano sritis, ten nesu pakankamai stiprus. Save visada analizuoju ir žinau, kad vadybinė rinka manęs nedomina. Aš visada esu savikritiškas. Kai išėjo Šakinis, Renaldas man sakė: gal nori būti vyr. treneriu? Sakiau: ne ne, nenoriu nerti į baseiną, nežinodamas jo gylio. Norėjosi pradėti nuo žemesnio lygio, įsivertini, ko man dar reikia, kad galėčiau kilti aukštyn. Negaliu muštis į krūtinę, kad viską moku ir bus rezultatai, o po dviejų mėnesių pamatyti, kad nesigauna. Aš ir šiaip galvojau, kad viskas yra paprasčiau, kol buvau tik žaidėjas, bet patikėkit manimi, yra ką veikti. Pamačiau viską kitomis akimis. Psichologijos reikia labai daug.

– Kokios buvo jūsų pirmosios užduotys „Kuršių“ ekipoje?

– Tai vedžiau rytines treniruotes, kalbėjausi su žaidėjais, bandžiau jiems patarti iš savo patirties, sužiūrėti tvarką ir tiek (Juokiasi).

– Per karjerą matėte daug trenerių, daug treniruočių, ar kai pačiam teko pravedinėti pirmąsias treniruotes, neatsirado pasimetimas, kaip ir ką dabar daryti?

– Šitas dalykas buvo (Šypsosi). Atrodo, esi žaidėjas, ateini ir viskas būna. Bet turi pasidaryti namų darbus, pasiruošti treniruotę, turėti planą B ir planą C. Būna situacijų, kai vakare atrodo, kad visi gali dirbti, o ryte kažkam skauda koją. Gali būti susiplanavęs pratimą, bet jo nebegali padaryti, nes trūksta žaidėjų.

– Galbūt kažkurio trenerio darbo metodikos jaučiatės perėmęs daugiausiai?

– Neturiu trenerio idealo, nežinau kodėl, gal nes pradėjau dirbti neseniai. Gailiuosi, kad anksčiau nesikonspektavau dalykų, nors praėjau nemažai trenerių. Buvo dalykų, kuriuos galėjau iš jų pasiimti, bet konspektuotis pradėjau vos pernai.

– Ar yra strategų, kurių treniruotėse apsilankyti ir pasistažuoti jums būtų įdomiausia?

– Man šiuo metu įdomu bet kokios treniruotės, jei tik būtų galimybės. Vis tiek kiekvienas turi savo filosofiją, savo pratimus, bandysiu ir vasarą kažką paderinti. Jei leis treneris Kazys Maksvytis, norėčiau užeiti pažiūrėti rinktinės treniruotes. Man tobulėti reikia daug, esu žalias treneris, kuo daugiau informacijos – tuo geriau man.

– Sezonas NKL baigėsi, kaip suprantu, belikęs tikslas – laimėti RKL?

– Be abejo, norėtųsi. Kai su Jonavos komanda laimėjome NKL, rūbinėje sakiau, kad betrūksta RKL pirmos vietos. Kai su manimi susisiekė „Jurbarkas-Karys“, nežinojau, kelintoje vietoje jie yra. Bet po pokalbio pasižiūrėjau, kad jie pirmi. Man tai buvo skambutis, kad čia – realus šansas kažką laimėti. Bandysime sudrebinti.

– Ar kitą sezoną planuojate koncentruotis tik į darbus „Kuršiuose“, ar vis tiek sieksite palakstyti ir aikštėje?

– Jei atvirai, žaisti norisi, o ar bus pasiūlymų, ar ne, sunku pasakyti. Baigsis sezonas RKL ir nuspręsiu, bandyti dar kažką ar viskas.

– Ko gero matėte, kaip „Neptūnas“ pagerbė Martyną Mažeiką. Ar jūs jaustumėtės vertas panašaus pagerbimo Klaipėdoje, kurioje žaidėte ne vienerius metus?

– Nelabai noriu kalbėti tokius dalykus, tegul sprendžia kažkas iš šono, vertas esu ar ne. Čia – ne mano kompetencija. Aišku, būtų malonu, džiaugiuosi už Martyną, jis tiek metų atidavęs Klaipėdai, su juo buvo daug pergalių, su juo „Neptūnas“ lipo aukštyn. Mes kartu buvome „Neptūne“, jis – jaunas, aš – kiek vyresnis, teko žaisti kartu, buvo smagu.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.