Rugsėjo 3 dienos pergalę prieš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rinktinę Lietuvos krepšininkai atsimins dar ilgai. Šią dieną atsimins ir Eimantas Bendžius, tačiau ne tik iš pozityvios pusės.
„Nesu atletiškiausias, pasižymintis dėjimais, bet darant apšilimą sakiau Normantui: blemba, jaučiu, įdėsiu šiandien per rungtynes. Margiris sako: nekvailiok. Sakau: pamatysi, kiek duodi?“, – juokdamasis prisiminė E.Bendžius.
Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad jis patyrė Achilo sausgyslės traumą, baigė pasirodymą čempionate ir grįžęs namo gulėsi ant operacinio stalo.
Keturios savaitės – nuolat su įtvaru, dar dvi – miegant su juo. Kol šeima E.Bendžiaus laukė Italijoje, kadangi dukra žengė į pirmąją klasę, krepšininkas laukė, kol bus pajėgus nukeliauti į Sasarį.
„Turėjau ir lagaminus nusistumti pats, nesinorėjo, kad mane vežimėliu vežtų“, – sakė 33 metų 207 cm ūgio E.Bendžius.
Kadangi laiko pradžioje buvo į valias, puolėjas paniro į krepšinio reikalus. „Prasidėjo sezonas, LKL, Eurolyga – jei sutapdavo dviguba savaitė – išvis pasaka“, – šypsojosi jis.
Šiuo metu E.Bendžius aktyviai reabilituojasi jau Italijoje bei laukia sugrįžimo į aikštę, kuris numatomas vasario–kovo mėnesiais. Jo pagalbos reikia ir Sasario „Banco di Sardegna“ ekipai, kuri šiuo metu Italijos lygoje yra 11–13 pozicijose.
Išsamus pokalbis su E.Bendžiumi apie laikotarpį po traumos, ilgus metus Sasaryje, Italijos krepšinio reikalus, Kauno „Žalgirį“ ir sentimentus „Rytui“ – Krepsinis.net portale.
– Kad jau šnekame švenčių išvakarėse, jau keletą metų iš eilės žaidžiate Italijoje, tad kokias jų Kalėdines tradicijas perėmėte?
– Įterpsime kelis itališkus akcentus: mėgstame kalmarus, kuriuos dabar pas mus gaudo, turime šviežių, kažką pasigaminsime. O visa kita pagrinde lietuviška. Turime pažįstamą lenkaitę, žmona pasiklausė, kur ką pirko, tad svarbiausius lietuviškus akcentus irgi turėsime.
– Italijoje žaidžiate nuo 2020-ųjų. Jau jaučiatės Sasaryje visiškai kaip namuose?
– Taip, jaučiuosi. Jau yra ir laisvumas, ir namų pojūtis, nors aišku, niekas nepakeis Lietuvos. Jau 4 metai tie patys namai, tos pačios gatvės, tie patys žmonės ir tos pačios vietos, kur gali nueiti apsipirkti bei išgerti kavos. Viskas sava.
– Ko gero dukra jau laisvai šneka itališkai?
– Ji šneka pilnai, nes nuo pirmų metų ėjo į darželį, bendravo su kiemo vaikais, mano komandos draugo vaikai – irgi panašaus amžiaus. Dabar ji eina į pirmą klasę, mokosi ir rašyti, ir skaityti itališkai.
– O kaip jūs pats?
– Suprasti suprantu, galiu kažkiek pakalbėti, bet nebus geri linksniai ir panašiai. Kai man kažką sako, galiu suprasti ir atsakyti, o ne pats užvedinėti pokalbį.
Bendžius
– Vis dar reabilituojatės po traumos, kurią patyrėte pasaulio čempionate. Kaip atrodo jūsų dabartinė rutina?
– Galima pradėti pasakoti nuo to, kad kai man atliko operaciją, dar 6 savaitėms likau Lietuvoje. 4 savaites buvau su specialiu įtvaru, kuris palaikė Achilo kampą, taip pat reikėjo kas savaitę ar kas kelias rodytis gydytojams. Po 4 savaičių man įtvarą nuėmė ir jau galėjau minti. Gavosi, kad iškart Klaipėdoje pradėjau tai daryti kartu su treneriu, su kuriuo visada dirbdavau, palaikėme kontaktą su „Gijos klinikų“ kineziterapeutu Petru Mikučioniu.
Pradžioje koją vis tiek skaudėdavo, nuleidus ir pan. Dar pasisekė, kad rugsėjis buvo gražus, šiltas, buvo galima vaikščioti su šortais. Nes kitaip turi nusiimti įtvarą, apsivilkti kelnes, vėl užsidėti įtvarą – daug reikalų. Po 4 savaičių jau galėjau padėti koją ant žemės, tik reikėdavo miegoti su įtvaru. Galvojau, kad bus blogiau, bet jis man nesukėlė daug diskomforto.
– Bent kurį laiką, kaip suprantu, žmona antklodės iš jūsų nevogė.
– (Juokiasi) Buvo taip, kad aš buvau Lietuvoje, o žmona – Italijoje. Nes dukra turėjo eiti į pirmą klasę, nusprendėme, kad geriau tegul ji pradeda mokslus, o kai galėsiu paeiti aš, koja netins, iškart atskrisiu. Taip ir gavosi, kad po kažkur 6 savaičių atskridau. Turėjau ir lagaminus nusistumti pats, nesinorėjo, kad mane vežimėliu vežtų.
– Kiek sunkios buvo 4 pirmos savaitės, kai judėti galėjote tik minimaliai?
– Galiu pasakyti, kad man labai padėjo draugai Klaipėdoje. Dar kai buvau klinikose, gavau vaikštynę su ratukais važinėtis po palatą – ją išsinuomojau ir Klaipėdoje, buvo patogu namie, pasidėjus rankas, su viena koja pasispirdavau ir judėjau. Geriausia, kad butas – pirmame aukšte, parkingas šalia, o jau maistą galėdavau užsisakyti į namus. Kiek reikėjo, draugai mane ir paimdavo, ir nuveždavo į Kauną patikroms, ir parveždavo – kad ir po operacijos. Jie labai man padėjo.
– Kai tik patyrėte Achilo sausgyslės traumą, vizualiai neatrodė, kad ji gali būti tokia rimta. Ar jūs pats nujautėte, kad viskas pasisuks būtent taip?
– Tame ir esmė, kad tai neatrodė taip blogai. Rungtynėse su JAV bėgau į gynybą, pajaučiau tokį „tukšt“ jausmą ir žinojau, kad kai nutrūksta Achilas, būna pokštelėjimo garsas ir blauzda pakyla į viršų. Labai bijojau pažiūrėti. Buvau pražaidęs jau 8–9 minutes paeiliui, nuo pirmo iki antro kėlinio vidurio. Bijodamas pažiūrėjau į koją – nieko. Bet bėgu į puolimą ir jaučiu, kad labai skauda, kažkas prarado kamuolį, gavosi, turėjau vėl greitai bėgti į gynybą, bet koja labai skaudėjo. Kaip tik norėjau pats prašyti keitimo ir matau, kad Sedekerskis laukia keitimo.
Tada nuėjau į rūbinę, man atliko procedūrą kojai ir taip baigiau rungtynes. Kitą dieną padarėme tyrimus, juos nusiuntė į Lietuvą ir man pasakė, kad geriau nerizikuoti – galbūt reikės operacijos. Lietuvoje tai patvirtino galutinai.
Jei būtų kažkas labai baisaus, ko gero, procedūra būtų nepadėjusi, bet čia buvo minimalus dalykas. Plius, žaidi prieš JAV, laimi – dėl emocijų blaiviai nemąstai. Jei rungtynės būtų paprastos, gal viskas būtų pasverta labiau. Dabar nėra „palauk“, pasaulio čempionate nesilankau kiekvieną dieną, prieš JAV irgi laimiu ne kasdien.
Nesu atletiškiausias, pasižymintis dėjimais, bet darant apšilimą sakiau Normantui: blemba, jaučiu, įdėsiu šiandien per rungtynes. Margiris sako: nekvailiok (Juokiasi). Sakau: pamatysi, kiek duodi? Bet taip ir nedavė nieko (Juokiasi). Taip ir gavosi per vieną derinį, kad prakirto, berods, Motiejūnas, davė perdavimą ir įdėjau. Po to juokėsi, sako: va, kaip būna. Nuojauta dėl dėjimo buvo, bet nutiko ir trauma, tam nuojautos nebuvo.
Dėl laiko skirtumo, tyrimų atsakymus gavau jau vėlai. Kitą dieną po rungtynių su JAV treniruotėje nedalyvavau, rungtynių dieną, maniau, kad man suleis vaistus ir gal galėsiu žaisti. Bet man atėjo ir sako: žinok, nebus galima žaisti. Buvo apmaudu, nes serbai ir man buvo palankus varžovas, jų „ketvirti numeriai“ nebuvo tokie dideli kaip juodkalniečių. Tikrai būčiau galėjęs ramiai žaisti.
Bendžius
– Po tos pergalės prieš JAV, atrodė, kad visas gražus kortų namelis subyrėjo. Kaip manote, kodėl?
– Net neįsivaizduoju. Buvome pagavę labai gerą ritmą. Manau, mums padėjo Taivanas: treneriai bandė atrasti optimaliausius penketus, mes patys susidėliojome viską. Taip nutiko, kad po Taivano viskas susidėliojo, vienas penketas papildydavo kitą. Nenoriu sakyti, kad aš iškritau ir viską sujaukiau, bet gavosi, kad kai kurie žaidėjai turėjo pasislinkti po poziciją: pavyzdžiui, Kuzia į „ketvirtą“, nors visada žaidė „trečioje“ ir ją jautė. Dabar jam teko atlikinėti pikenpopo situacijas – aišku, tai jam nėra svetima, bet kai esi ritme, tai išsimuša.
Gal nebuvome pasiruošę tokiam agresyviam ir fiziškam serbų žaidimui nuo pirmų sekundžių. Jau vienoje pirmų atakų Bogdanovičius perėmė kamuolį ir įmetė greitus taškus. Iki tų rungtynių mes buvome komanda, kuri užduodavo savo toną, energiją ir charakterį, o čia tai padarė serbai.
– Kas būtų, jeigu būtų, tačiau gerai žinote italų trenerį Gianmarco Pozzecco, tos rinktinės žaidėjus. Kaip atrodo, ar objektyviai tai būtų parankesnis varžovas jums?
– Žiūrint realiai, gal ir būtų. Bet italai irgi – nemetė tritaškių gerai, nežaidė gerai, bet žinant jų trenerį, jo laisvę bei suteikiamą pasitikėjimą, jie galėjo ateiti ir sumesti 17 tritaškių. O serbai mus paėmė fiziškumu. Kai visą čempionatą laimi, laimi daug, žaidi gerai, dar laimi prieš JAV, nesinori pralaimėti, galvojant, kad italai būtų geriau nei serbai. Mes žaidėme gerai, pasitikėjome savo jėgomis, nebuvo net minties pralaimėti tyčia, kai rodėme tokią gerą formą. Prieš graikus irgi nepasiteisino kai kurios rizikos, Walkupas įmetė kelis tritaškius, bet vis tiek kentėjome ir nulaužėme jas.
– Pralaimėjimą latviams irgi jau stebėjote tik iš šono. Ar tai labai įskaudino rinktinę?
– Galima pralaimėti, bet ne taip, kaip jiems. Aišku, latviai visą čempionatą žaidė su euforija. Jiems papildoma motyvacija buvo ir mūsų pergalė prieš juos Taivane negražiu skaičiumi. Jie buvo su gera emocija, gera motyvacija, o mūsų lūkesčiai buvo didesni, bet gavome nuo serbų ir emocija kažkiek dingo. Taip ir susidėjo.
– Galima sakyti, kad Latvijos rinktinės pasirodymas pasaulio čempionate atvėrė šansus karjeroje Lucai Banchi, kuris šiuo metu treniruoja Bolonijos „Virtus“.
– Taip, jis vis šokinėjo Italijoje, dirbo Pezare, o dabar jam žiauriai gerai einasi sezonas su „Virtus“. Jie labai gerai pradėjo sezoną.
Bendžius
– Kažkada mums kalbant, esate minėjęs, kad jums patiko darbas su G.Pozzecco. Jis taip pat šiuo metu dirba Eurolygoje – Vilerbano ASVEL klube. Kokį įspūdį palieka jo darbas ir tranzicija į Eurolygos strategą?
– Man atrodo, bet kokiam treneriui Vilerbane sunkiai sektųsi laimėti. Eurolyga labai stipri, nėra laiko, kelios traumos, keli pralaimėjimai (kaip ir „Žalgiriui“) ir įsisuki į ratą. Taip atrodo, kad viskas blogai. Nuo sezono pradžios man ASVEL kelia daug klaustukų – taip jau ne pirmi metai. Kaip jie komplektuojasi, kokia jų vizija, ko jie nori – nežinau. Žiūrint į silpnesnes komandas, visos, kad ir ta pati ALBA, turi savo viziją, o ASVEL aš to nematau, kiek bežiūrėčiau ir bebandyčiau suprasti.
– Daug diskusijų būta klausimu, ar G.Pozzecco – aktorius, ar natūraliai toks pačiuožęs vyrukas. Dirbote kartu su juo pats – link kurios pusės linkstate?
– Kad jis pačiuožęs, tai tikrai, metus dirbau su juo ir jie ėjo kaip filmas. Labai gaila, kad tai buvo kovido sezonas – negalėjome kažkur išeiti su komanda, viskas buvo uždaryta. Taip dažniausiai salėje ar viešbučiuose leidome laiką. Atvažiavau iš „Ryto“, kur Adomaitis mėgo tvarką, prieš tai irgi treneriai man pasitaikė tokie – tokių ir yra dauguma, o čia Pozzecco buvo kaip draugelis–treneris. Kartais nesitikėjo, kad taip gali būti.
Laimi rungtynes ir kartais galvoji – kaip? Neturėjai jų laimėti, bet išeini su atsipalaidavimu, pasitikėjimu, visa Gianmarco vaidyba, charizma duodavo energijos komandai. Vieni treneriai gali būti geresni taktikoje, kiti – psichologijoje. Asistentus jis turėjo stipresnius taktikoje, o pats buvo stiprus psichologiškai.
– Tuo metu Sasaryje su juo jau dirbo Edoardo Casalone – ko gero žinomiausias asistentas lygoje?
– Buvo buvo. Tuo metu dirbo du asistentai – jie rengdavo vaizdo medžiagą, o Casalone dėliojo pagrindinius taktinius dalykus, nors savo idėjų turėjo ir Pozzecco.
– Jums kaip žaidėjui toks modelis tiko ar galbūt keldavo dvejonių, ar vyr. treneris iš tiesų turi tinkamą autoritetą bei kompetenciją, jeigu taktinius niuansus patiki asistentui?
– Jis mokėjo rasti balansą. Būdavo, kad Gianmarco išvarydavo žaidėjus iš treniruotės, pats išeidavo, apšaukdavo – buvo visko. Tai nėra tik vaidyba prieš kameras, ir už jų jis toks pats. Jis labai charizmatiškas žmogus, mokėjęs padaryti, kad jį žaidėjai jį suprastų, bet kartu ir nesinaudotų jo laisvumu, gerumu, vertintų tai. Ne kiekvienas treneris tai duoda.
Daug trenerių man gal sakytų: Bendžiau, nesi pikenrolų žaidėjas, ypač kaip „ketvirtas“, nežaisi taip. Bet pas mus buvo Miro Bilanas – didelis centras – kartais būdavo sunku numesti kamuolį, tai jis atbėgdavo, pastatydavo man užtvarą, įvykdavo susikeitimas, „penktas“ negalėdavo eiti nuo manęs – metiko – padėti, tad jam atsiverdavo visi keliai centravimui. Treneris nestabdydavo, sakydamas, kad negalima taip žaisti. Jis duodavo suprasti, jog kartais galima, tik reikia jausti, kiek. Tu negalėdavai jo nuvilti, priimdamas tik sau naudingus sprendimus.
– Vieną vertus, atrodo, kad jį labai įdomu stebėti iš šono. Kitą vertus, kyla klausimas, ar kasdien su tokiu karštu specialistu dirbti nepabostų.
– Vieną dieną jis gali ateiti labai linksmas, kitą dieną – liūdnas, dar kitą – dar kitoks. Jis jautrus ir visoks. Kaip sakau, buvo kovido metai, daug laiko praleisdavome kartu kaip komanda, jam visada buvo svarbiausia ne jis pats, o žaidėjai – kad jie jaustųsi gerai. Jo pravardė juk buvo „Atominė musė“, jam reikėjo laisvės savo krepšiniui. Jis žinojo, koks jausmas, kuomet tave suvaržo treneriai, gal dėl to jam tai įstrigo ir jis nori būti kitoks.
Bendžius
– Lietuvoje visi gana aktyviai seka dramas su Ettore Messina ir jo karštus pasisakymus bei konfliktus. Kaip yra pas jus Italijoje?
– Aišku, italų spaudoje gal visko daugiau, bet šiaip jo pasisakymai sekami, ypač po pralaimėjimų Italijos lygoje. Jie pralaimėjo prieš mus ir dar nemažai komandų, vienu metu turėjo tiek laimėjimų kaip ir mes. Daug nesusipratimų ten yra. Man patinka stebėti ir vietines pirmenybes, ne tik Eurolygą.
Kai jie atvyko pas mus, atrodė, kad jų akys nedega, visa kūno kalba įdomi. Žiūri jų apšilimą ir galvoji, jog netiki, kad ši Milano komanda gali laimėti, ypač mūsų namuose. Žiūri ir galvoji: kuris žaidėjas čia įspūdingas, kuris iš NBA, kuris – Eurolygos žvaigždė? Žiūri į italus, nes vietinėje lygoje turi žaisti šeši, matai, kad yra Melli, o kiti – italai kaip italai, tavo lygio, ne ką geresni.
Tada žiūri į užsieniečius: Mirotičius ir gynybą kamšyti galintis Hinesas tada nežaidė, gerai, yra Shieldsas, o toliau eina Voigtmannas – Vokietijos rinktinės žaidėjas. Visiškai įveikiama komanda. Buvo vienintelis įžaidėjas Lo, nuo suolo kilo Flaccadori, kurio išėjusio nei bijai, nei ką, nori nubausti. Daug komandų tai ir pavyko padaryti.
– Tarp nepaminėtų legionierių yra ir Kevinas Pangosas, bet kas iš to, kai treneriui šis – nereikalingas.
– Tai pernai jau jo nereikėjo, kai atvyko Shabazzas. Gerai, jie išsitraukė Italijos lygą, dar bandė patekti į Eurolygos atkrintamąsias, bet buvo vėlu. Shabazzo jie nepratęsė, ten irgi atskira istorija: tada juk Napieras jiems ištraukė pusę sezono, bet jam nepasiūlė jokio normalaus kontrakto. Atėjo „Crvena Zvezda“, davė jam sutartį, o kai buvo vėlu – Milanas vėl jo norėjo. Tada Milano komanda galvoja: ai, tiesa, turime Pangosą, pasibandome dar. Man labai keista tokios komandos pavyzdys Eurolygoje. Treneris ten – neliečiamas, pinigai – nelimituoti, o pas mus – „Žalgiryje“ – treneris atleidinėjamas, kai pusė žaidėjų traumuotų.
– Sunku, kad treneris būtų liečiamas, kai yra ir strategas, ir sporto direktorius viename.
– Tai va todėl ir pratęsė kontraktą. Kai jie žaidė blogai, buvo duota ir žmonėms, ir žaidėjams suprasti, kad niekas nepasikeis ir sutartis buvo pratęsta.
– Skirtingai nei „Žalgiryje“, kur Kazys Maksvytis jau praktiškai turėjo pakuotis daiktus.
– Nemalonu, įsivaizduoju, pirmiausiai iš žmogiškosios pusės. Ne vien žaidėjai, bet ir daug paprastų žmonių supranta, kokia yra situacija. Reikia žiūrėti realiai. 3–4 žaidėjai traumuoti, prieš metus visi sakė, ką Dimša, Arnelis ar Birutis „Žalgiryje“ daro, ką jie darys Eurolygoje, iš tokių komandų atėję. O dabar jie vedantys žaidėjai, duodantys daug. Reikia duoti daug kredito treneriui, jie žaidžia gerai, tik Eurolyga – kitas lygis, ten nelaukia, kol kas pasveiks. Dėl to didžiausios komandos turi 15 žaidėjų: vienas gauna traumą, kitas žaidžia 30 minučių ir niekas nepasikeičia.
– Ar jūs pats esate matęs situaciją, kuomet su komandos draugais eitumėte pas klubo valdžią, kad užtartumėte atleidžiamą trenerį?
– Aš asmeniškai taip ėjęs nesu. Bet jei reikėtų komentuoti „Žalgirio“ situaciją, neaišku, ar žaidėjai padarė paprastą susitikimą, ar buvo rimčiau. Susitikimų tai būna visur, ypač, kai nesiseka – visi kalbasi ir asmeniškai, ir su vadovybe, mes irgi turėjome tokį pokalbį. Nemanau, kad ten buvo sukilimas.
– Čia klausimas, ar tai tebuvo paprastas pokalbis, kadangi Andrea Trinchieri jau turėjo bilietus į Lietuvą. Tokiu atveju, matyt, žaidėjams būtų pasakyta: ačiū už nuomone, pasilikite ją sau, bet laukite naujo stratego.
– Gal, labai įdomiai. Gali pakeisti trenerį, bet naujas strategas nepagydys Arno kojos, Maneko ar Luko apendicito. Jis nepridės Dievo rankos, kad visi sugytų. Ypač jei imi Trinchieri, turi žinoti, koks jis treneris, kokios jo treniruotės. Jis nemėgsta lengvų treniruočių, jis mėgsta darbą, ilgas treniruotes. Turint 10 sveikų žaidėjų treniruotis po 3 valandas irgi klausimas, kaip atsilieps tiems, kas žaidžia po 30 minučių. Atleisti gali, bet nežinai, kur nueisi. Pernai „Žalgiriui“ buvo momentų, kai pasisekdavo, bet šiemet kažkur trūksta ir sėkmės, už tai varžovai ateina ir baudžia.
– Italai sekė šią dramą, susijusią su A.Trinchieri?
– Taip. Dabar esu traumuotas, tad nemažai bendravome ir su vadovu, ir buvęs komandos kapitonas išėjo dirbti į vadovybę, tad daug pasikalbame apie viską. Jie irgi sako: va, kokia komandos vienybė. Tokie dalykai persiduoda ir ateičiai, komanda daugiau kovoja dėl vienas kito.
Bendžius
– Kalbant apie Sasario ekipą, šiuo metu Italijos lygoje esate 11–13 vietose. Ankstesni sezonai klubui ėjosi geriau, kaip vertinate šio pradžią?
– Po pirmojo rato tikslas buvo patekti į Italijos taurę, bet nelabai sekasi, buvo pralaimėta dideliais skirtumais. Aš gavau traumą, tada jie turėjo pirkti žaidėją, kuris iš NBA, bet nežaidęs Europoje – reikėjo laiko. Kitas irgi sirgo, gavo traumą, centras operavosi meniską – komanda išsibarstė. Turėjome 8 žaidėjus per visas pozicijas, keičiant žaidėjus, nežinai, kuris į kurią poziciją stumsis. Dabar grįžtame į ritmą, patekome į įkrintamąsias Čempionų lygoje, po truputį pradedame geriau judėti ir Italijoje.
– O kokius tikslus jums kelia komandos valdžia?
– Dvejus metus paeiliui žaidėme pusfinalyje. Ketvirtfinalyje vis pasigaudavome aukščiau esančias komandas – Brešos ir Venecijos klubus, pusfinalyje šokdavome ant Milano. Dabar norisi bent pakartoti tai, ką darėme 2 metus iš eilės. Šiaip tikslas būti 5–6 vietoje reguliariame sezone, o jau atkrintamosiose žiūrėsime, kaip išeis.
– Kaip progresuoja jūsų reabilitacija ir kada galima tikėtis sugrįžimo ant parketo?
– Dabar kasdien – nuo pirmadienio iki šeštadienio – nuo 7 valandų ryto einu į reabilitacijos centrą. Prasideda visos procedūros. Ten dirba ir mūsų komandos darbuotojai – miestelis mažas, viskas šalia. Terapija trunka apie 1,5 valandos, tada tame pačiam reabilitacijos centre tiek pat laiko darau pratimus kojai su treneriais.
Gaunasi, kad viso praleidžiu ten 3 valandas, šalia papusryčiauju ir nuo 11 valandos einu į baseiną, kuris taip pat netoli – 5 minutės kelio su automobiliu. Ten darau dalykus, kurių negalėčiau atlikti įprastai: pašokimai, bėgimai, pasistiebimai. Ši savaitė buvo pirma, kai pradėjau bėgti ant bėgimo takelio. Dabar eina 3 mėnesiai ir beveik 2 savaitės po operacijos.
12 valandą man viskas baigiasi, papietauju, būnu kiek pavargęs ir pamiegu. Jei komandai yra vakarinė treniruotė, vykstu stebėti jos, jei treniruotė nuo maždaug 12 valandos, man leidžiama neiti, nes ir taip nuo 7 valandų dirbau.
– Koks jausmas bėgti po tokio didelio laikotarpio pertraukos?
– Bėgau labai trumpai ir tik tiesiai. Bėgau gal 5–6 minutes: minutę bėgi, minutę – eini. Ir taip toliau. Ta koja paskausta, vis tiek tiek laiko nebėgta. Paskaustų ir paprastam žmogui, jei tiek laiko nebūtų lankstęs. Komunikuoju su Lietuvos gydytojais, tokią pat traumą turėjusiais žaidėjais, darau procedūras, matau, kad skausmas neprogresuoja ir viskas yra gerai.
– Kokie yra jūsų sugrįžimo terminai?
– Vasaris–kovas. Planuoju vasarį grįžti į Lietuvą, kad pasitikrinčiau pas Lietuvos gydytojus, jei tik bus galimybė. Dabar stiprinu blauzdą ir stengiuosi atgauti amplitudę.
– Tiek metų jau prabėgo Italijoje, jūsų kontraktas irgi dar galioja iki 2025-ųjų, jums – 33-eji. Klausimas gal ir ankstyvas, bet ar planuojate Sasaryje žaisti iki karjeros pabaigos?
– Žaisiu dar 5 metus tai gal visų čia ir nepraleisiu (Juokiasi). Gal naujasis GM‘as pakvies mane, buvęs komandos draugas, kaimynas...
– Užuominą siunčiame Artūrui Jomantui.
– Tikėkimės, kad pats išbus tiek (Juokiasi).
– Jei nepersivilios „Wolves“.
– Nemanau, kad Artūrą gali persivilioti. Jis turi „Ryto“ širdį.
– Pats A.Jomantas sakė, kad norėjo karjerą baigti Mažeikiuose ir LKL čempionate. Jūs turite komandą, kurioje svajojate sužaisti paskutines savo rungtynes?
– Niekada nežaidžiau „Neptūne“. Ten žaidęs mano tėtis ir Klaipėdai visada turiu sentimentų. Bet nemažai jų turiu ir „Rytui“. Jie mane pastebėjo 17–18 metų, pasiūlė pirmą mano gyvenimo kontaktą. Pradžioje jų sistemoje praleidau 6 metus, vėliau – dar 2 m., viso 8 metai – nemažai. Bet kad aš noriu ar galiu rinktis – taip nėra (Šypsosi).
Norėdami komentuoti prisijunkite.