Besiruošiant 1937 m. Europos pirmenybėms Lietuvos rinktinei nebuvo keliami dideli tikslai. A.Latvėnas 1939 m. leidinyje “Fiziškas auklėjimas” rašė: “<...> nesitikint jį laimėti ir pasiruošimas rinktinės buvo ne per stropiausias. Buvo samprotaujama, kad dabartinėmis jėgomis gal pavyks išvengti paskutinės vietos ir tuo bus pasitenkinta.” Panašias prognozes reiškė ir latvių – turnyro šeimininkų – spauda, kuri apie komandų pajėgumą rašė: “Pirmoje grupėje ir pirmoje eilėje, žinoma, Latvija, toliau seka Estija. Po jos Lenkija ir Italija. Tai stipriausios Europos vyrų komandos. Antroje grupėje stipriausia Prancūzija, toliau Čekoslovakija, Rumunija ir Bulgarija, tai jau vidutinio pajėgumo valstybės. Paskutinėje iš silpniausiųjų grupėje pirmoje eilėje buvo Turkija, antroje – Egiptas ir paskutinėje vietoje, kaip silpniausia – Lietuva”. Belieka priminti, kad Lietuvos rinktinė turnyre nepatyrė nei vieno pralaimėjimo ir tapo čempione.