Kai 1999–2000 m. Š.Jasikevičius debiutiniame sezone Eurolygoje varė į neviltį Liublianos „Union Olimpija“ varžovus, „Barcelona“ klubo vadovai nusprendė nepagailėti lietuviui solidžios pinigų sumos ir pateikė jam pasiūlymą, kurio atsisakyti buvo tiesiog neįmanoma.
Kartų ir trenerių kaita Lietuvos rinktinėje prieš 1997 m. Europos čempionatą nebuvo lengva. Kai kurie kandidatai pasirodė esą labai išrankūs trenerių atžvilgiu. Tuo metu perspektyviausiais laikyti šalies aukštaūgiai Žydrūnas Ilgauskas ir Virginijus Praškevičius negailėjo aštrių kritikos žodžių Vlado Garasto adresu ir atsisakė žaisti rinktinėje, kol jai vadovaus ilgametis “Žalgirio” treneris (savotiška streiką buvo paskelbę ir kiti jauni žaidėjai, tarp kurių – A.Jurkūnas, K.Šeštokas). Tačiau prie trenerio vairo stojus Jonui Kazlauskui tiek Ž.Ilgauskas, tiek V.Praškevičius didelio entuziazmo vėl neparodė, dažnai apie naująjį trenerį taip pat atsiliepdami tik neigiamai. Ypač kandžiai spaudoje J.Kazlauską kritikavo V.Praškevičius. Nepaisant to, į rinktinę Praškė buvo pakviestas.