Po minutės pokalbio nereikalingu „Lietkabeliui“ tapęs G.Orelikas: nesitikėjau, kad klubas taip sugalvos
interviu (128)
Krepsinis.net prieš kelias dienas pranešė, jog Panevėžio „7bet-Lietkabelis“ tarė „sudie“ vienam iš lyderių Gediminui Orelikui.
Kodėl? To klausė ne vienas sirgalius. Kodėl? To klausia ir pats G.Orelikas.
Patyręs 34-erių puolėjas apie tai, kad nebetęs karjeros Panevėžyje, sužinojo po minutės pokalbio su Martynu Purliu. Nepaisant to, kad kontrakte buvo „pliusas“, klubas dieną iki termino pabaigos be didelių emocijų informavo G.Oreliką, kad jo komandai nebereikia.
„Manau, poelgis nebuvo labai gražus, bet biznis yra biznis, kaip sakoma. Manau, buvo galima pasielgti žmogiškiau, čia buvau treti metai, gal kitaip galėjo viskas baigtis“, – sakė solidų sezoną žaidęs veteranas.
G.Orelikas neslepia, jog turėjo minčių iki karjeros pabaigos būti „7bet-Lietkabelio“ nariu, bet klubo planai buvo kiti.
„Čia pradėjau vėl kilti, galvojau, čia ir užbaigsiu, bet...“, – atsiduso jis.
Europos taurėje jis per 28 minute pelnė 15,5 taško, atkovojo 4,2 kamuolio, atliko 2,9 rezultatyvaus perdavimo bei rinko 14,7 naudingumo balo.
G.Orelikas per kelias dienas jau sulaukė dėmesio iš Lietuvos ir užsienio klubų, tad darbo paieškos stipriai užtrukti neturėtų.
„Jei nebus gero varianto Lietuvoje, vyksime į užsienį, dar nesu toks senas, dar metus ar porą galiu pabūti kažkur kitur“, – kategoriškas dėl sprendimo nėra jis.
– Panevėžio komanda nusprendė su jumis atsisveikinti. Norisi paklausti paprastai – kokia buvo jūsų reakcija? Sprendimas nustebino?
– Nustebau, aišku, net nebuvo galvota, kad taip gali nutikti. Paleido tai paleido, ką dabar, nieko nepadarysi, reikės kitos darbovietės ieškotis.
– Kaip jus apie tai informavo „7bet-Lietkabelis“?
– Tiesiog paskambino ir pasakė: nepasinaudosime „pliusu“, tave paleidžiame, ačiū už darbą. Labai paprastai.
– Ar sezonui pasibaigus nejautėte ženklų, kad taip gali nutikti? Ar jokių diskusijų su klubo atstovais neturėjote?
– Nebuvo visiškai jokių kalbų ir ženklų, nieko ta tema nešnekėjome. Mane patį labai nustebino. Šio sprendimo man niekas niekaip neargumentavo. Birželio 30-oji buvo paskutinė diena, kai jie galėjo mane informuoti apie sprendimą. „7bet-Lietkabelis“ tai padarė birželio 29-ąją.
– Paklausiu iš žmogiškos pusės: ar neatrodo, kad tokia komunikacija su žmogumi, kuris buvo vienas komandos lyderių keletą metų, yra nelabai sąžininga?
– Manau, poelgis nebuvo labai gražus, bet biznis yra biznis, kaip sakoma. Manau, buvo galima pasielgti žmogiškiau, čia buvau treti metai, gal kitaip galėjo viskas baigtis.
– Pats bandėte galvoti, kodėl „pliusu“ klubas vis tik nepasinaudojo?
– Nesugalvojau priežasties. Jei būtų pasakę, būtų aišku, o dabar net nesitikėjau, kad klubas taip sugalvos. Tu planuoji, Dievas juokiasi.
– Kalbėjote tik su M.Purliu ar ir Nenadu Čanaku?
– Su treneriu nekalbėjome, jis neskambino, kalbėjau su Martynu. Pasakė ir viskas. Gal pakalbėjome kokias 40 sekundžių.
– Pokalbis buvo tiek trumpas?
– (Šypsosi) Palauk truputį, net pažiūrėsiu. Kur tas sekmadienį būtas skambutis... Va – rodo lygiai minutę.
– Čia priklauso nuo žmogaus, bet aš, ko gero, dėl tokio atsisveikinimo įsižeisčiau. Jūs neįsižeidėte?
– Pasilaikysiu šitą atsakymą sau, ateityje gal parodysiu, aš pykstu ar ne (Šypsosi). Gal mums čia keistai, gal ir aplinkiniams keista, bet yra, kaip yra.
Orelikas
– Kokius atsiminimus jums paliks tie treji metai Panevėžyje?
– Gerus. Šeima priprato prie Panevėžio, vaikas priprato prie darželio, buvome šalia Šiaulių – tėvų ir draugų. Galvojome, toliau pratinsimės, bet pasikeitė situacija (Juokiasi). O tie trys sezonai buvo geri, iškovojome medalių, visi buvo draugiški – nuo žaidėjų iki trenerių.
– Daug kas minėjo šį sezoną kaip vieną sudėtingesnių psichologiškai – kaip buvo jums?
– Emociškai taip, buvo duobelė porą mėnesių, bet, kaip sako Sireika, viščiukus skaičiuojame pavasarį. Gavosi viskas tikrai gerai.
– Turėjote solidų sezoną Europos taurėje, buvote vienas komandos vedlių. Kiek fiziškai jums, būnant 34-erių, kainuoja sužaisti tokius metus?
– Po rungtynių ir kelionių atsistatymas būna sunkesnis, grįžus būna sunkiau, gal į sezono galą nuovargio daugiau, bet šiaip kūnas pripratęs prie krūvio, viskas panašiai. Visą gyvenimą tą krepšinį žaidi, jėgų trūkumo nesijaučia, tai veikia labiau atsistatymą.
– Kiek mylimas per šį laikotarpį jautėtės Panevėžio sirgalių?
– Sirgalių meilės Panevėžyje jaučiau tikrai daug, nors aišku, visada būdavo ir tų, kas manęs nemėgsta. Panevėžiečiai ir skanduotę man sukūrė – tikrai malonu. Palaikymas geras, sirgaliai atidavė meilę mums, o mes irgi atidavėme meilę jiems – rodydami rezultatus rungtynėse.
– Panevėžys jums, ko gero, buvo svarbus ir tuo, kad čia vėl pakilote po tos sunkios traumos, čia gavote tikėjimą.
– Tas tikrai svarbu. Čia pradėjau vėl kilti, galvojau, čia ir užbaigsiu, bet...
– Kaip tik norėjau klausti, ar negalvojote Panevėžyje žaisti iki karjeros pabaigos?
– Jei būtų viskas ėję gerai, jei būtume susitarę, tai žinoma, kodėl gi ne? Jei viskas būtų tikę abiem pusėms. Man tiko, jiems – nebe.
– Ar esate susimąstęs, kur dar norėtųsi baigti karjerą? Gal, pvz., gimtuosiuose Šiauliuose.
– Dar labai apie tai negalvojau, kūnas dar leidžia žaisti ir, manau, leis ilgiau nei daug kas galvoja. Gal ir tie patys Šiauliai – vis tiek gimtas miestas. Gal pas Virgį – nors, pala, Virgio nebėra.
– Bus Prienuose, o po to gal ir LKL, kas žino.
– Tai va, va. Nežinau, opcija gal Šiauliai, buvo mintys ir dėl Panevėžio, bet dabar mintys dingo.
– Su kuo iš buvusių komandos draugų išlaikysite didžiausią ryšį ir išvykęs?
– Mes su Vycka labai seniai pažįstami, su juo pabendraujame, su Gabu gerai sutariame. Sezono metu šiaip su visais bendravome, dabar dar ir su Džordže susirašome. Ryšys vis tiek liks, bendrausime ir žaisdami kituose klubuose.
– Jūsų minėti du lietuviai lieka Panevėžyje. Kokią įtaką organizacijai ir rūbinei turėjo tokie žmonės kaip Lipkevičius ir Maldūnas?
– Didelę. Jie daug metų yra čia, jie visada suburdavo rūbinę ar surinkdavo komandą vakarienės, pvz., Gabas pasikviesdavo pas save. Jaunesniems žaidėjams tai tikrai padeda, kai vyresni prižiūri ir suburia. Ir šiaip jie labai geri žmonės.
Orelikas
– Nors praėjo tik kelios dienos, kai esate „turguje“, ar jau jaučiate didelį susidomėjimą iš klubų?
– Skambino, skambino, nėra ko slėpti. Buvo keletas klubų, kurie susisiekė – Lietuvoje irgi.
– Labiau norisi likti Lietuvoje ar vykti svetur?
– Priklausys nuo sąlygų. Jei nebus gero varianto Lietuvoje, vyksime į užsienį, dar nesu toks senas, dar metus ar porą galiu pabūti kažkur kitur.
– Gal būtų kiek apmaudu žaisti klube, kuris žaidžia vien LKL, kuomet rodėte solidų žaidimą Europos taurėje, ne?
– Kam čia jau ką berodysi. Jei klubas bus geras, sąlygos geros, kodėl ne?
– Sakoma, kad Europos turnyrai sparčiai sensta. Ar jaučiate, jog būnant 34-erių šiais laikais nebus tokios bėdos, ieškant darbo?
– Nemanau, kad kreivai žiūrima į tuos, kam 33 ar 34 metai. Jei rodai rezultatą, koks skirtumas. Aišku, į amžių irgi atsižvelgiama, bet gal čia labiau marketingas: tu vyresnis – tau mažiau mokėsime. Aš taip galvoju. Man pačiam dar norėtųsi pažaisti Europos taurėje ar Čempionų lygoje, jei tik bus galimybė.
– Kaip bebūtų, atrodo, kad jums nebus didelės bėdos rasti darbą.
– Žiūrėsiu, kokios bus siūlomos sąlygos, koks bus treneris, vis tiek nesinori ryte ir vakare sportuoti po 2–3 valandas. Panevėžyje buvo protingos treniruotės, viskas sudėliota.
– Tai Rimas Kurtinaitis jums gali net neskambinti.
– Gal su Rimu susitartume. Susėstume prie butelio pasikalbėti (Juokiasi).
– Vis labiau plečiasi Azijos rinką. Kaip žiūrite į tokią galimybę?
– Į Aziją gal nenorėčiau taip toli skristi. Vis tiek yra vaikas, nesinori patraukti nuo draugų ir senelių, nepriskraidysi tiek iš kokio Taivano. Nežinau, į Taivaną gal ne, bet Dubajus gal ir gerai būtų. Šilta, skrydžiai ne per toliausi (Šypsosi). Savaitgalį su agentu pasiskambinsiu, žiūrėsiu, ar turėsiu iš ko rinktis. Gal tų senų niekur nebeima (Juokiasi). Bent būčiau sužinojęs iškart po sezono, kad manęs nebepasiliks, gal jau būčiau su kitu kontraktu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.