T.Masiulis: apie talentų stoką Lietuvoje, M.Sajaus kritikus ir A.Veličkos sprendimą iškeisti „Žalgirį“ į „Barcelona Lassa“ (17) interviu

Tomas Masiulis ir Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinė pagaliau iškovojo medalius Europos čempionate. Liepos pabaigoje dvidešimtmečiai pasidabino sidabro medaliais Helsinkyje vykusiose Senojo žemyno pirmenybėse.

Prabėgus jau daugiau nei mėnesiui, T.Masiulis pasidalino mintimis apie šios rinktinės ryškiausias figūras – Martyną Sajų ir Martyną Varną. Specialistas taip pat samprotavo apie krepšininkų rengimo sistemą Lietuvoje, išsakė, ką galvoja apie buvusio savo auklėtinio Arno Veličkos sprendimą iškeisti „Žalgirį“ į Barselonos „Barcelona Lassa“ bei atskleidė, kokios jo paties ambicijos trenerio karjeroje.

– Prabėgo jau daugiau nei mėnesis, kai jūsų vadovaujama dvidešimtmečių rinktinė iškovojo Europos čempionato sidabrą. Kiek jums pačiam buvo svarbus šis laimėjimas?

– Svarbus buvo ne tik man. Svarbus dėl to, kad vaikinai įrodė, kad kažką moka, kad gali žaisti Europoje. Manau, kad tai daugiau dėl jų. Šešiolikos ir aštuoniolikos jiems nepavyko laimėti, tad šis medalis jiems tikrai labai svarbus.

– Rezultatas – tikrai aukštas, tačiau be išskirtinių žvaigždžių. Tik Martynas Echodas ir Martynas Varnas, kuris dėl traumos nebaigė pirmenybių, buvo tarp tų, kurie turėjo dviženklį taškų vidurkį. Tai buvo tokia komanda be individualybių?

– Visos mūsų kartos tokios. Turbūt, kad ir tie patys šešiolikmečiai ar septyniolikmečiai neturėjo tų išskirtinių lyderių. Tokia jau mūsų krepšinio mokykla, kad kartais gal ir yra ta bėda, jog nežaidėme individualiai pakankamai. Tačiau jeigu pralaimėsi čempionatą ir sakysi, kad vienas vaikinas rinko 20 taškų vidurkį, nežinau, kas bus geriau. Diskutuotinas klausimas.

Galėjome žaidimą statyti ant vieno žmogaus ir jis galbūt būtų metęs po 25 taškus, tačiau nemanau, kad būtume laimėję medalius.

Žinoma, tokių individualiai stiprybių žaidėjų, kurie vieni galėtų nulemti rungtynių baigtį, mes neturėjome. Turbūt, kad mūsų stiprybė buvo ta, jog kiekvienose rungtynėse atsirasdavo vis kitas lyderis.

Varnas

– Faktas, kad dvidešimtmečių rinktinė neturėjo nė vieno tokio individualiai stipraus krepšininko, jus kaip bendrai krepšinio visuomenės žmogų kažkiek neramina, atsižvelgiant, jog šie žaidėjai teoriškai turėtų stiprinti vyrų rinktinę?

– Nežinau, ar neramina. Mes, treneriai, nuolat apie tai diskutuojame. Gal blogai dirbame, gal darome kažką ne taip. Tačiau tie jaunimo rinktinių ir vyrų rinktinės rezultatai rodo ką kita. Bendrai, visi užsieniečiai mus rodo kaip pavyzdį. Tačiau mes sakome, kad kažkas negerai.

Jeigu bus kitaip, tai gal nebus tokių rezultatų. Vėl visi bus nepatenkinti. Nepasiteisinsi, kad ugdai kažkokį vieną žaidėją, o tavo komanda dėl to pralaimi. Toks užburtas ratas.

– Užsienio skautai jūsų rinktinėje labiausiai išskyrė Martyną Varną. Kokia jūsų nuomonė apie jį ir ko jam labiausiai trūksta, kad pasiektų tą aukštesnį lygį?

– Tai yra tikrai talentingas vaikinas. Jis turi viską krepšiniui. Kiek žinau, treneris Jasikevičius jam buvo numatęs net ir vaidmenį ateinančio sezono „Žalgiryje“, tačiau ta trauma viską sugadino. Vis dėlto tai – ne pabaiga. Esu tikras, kad Martynas atsigaus ir bus geras krepšininkas.

Kalbant apie tai, ko trūksta, tai kaip ir visiems: įgūdžių gynyboje. Norėtųsi, kad jis daugiau perimtų ir atkovotų kamuolių. Taškus jis tikrai gali pelnyti – ir vienas prieš vieną sužaisti, ir prasiveržti. Žinoma, darbo ir noro daug reikia. Daug iš jo ir tikimės, tačiau esu tikras, kad jis pasieks aukštą lygį.

Sajus

– Kalbant apie jūsų rinktinės „centrą“ Martyną Sajų, šis žaidėjas susilaukė daug kritikos dėl, daugeliui atrodė, pernelyg menko indėlio. Ką jūs galėtumėte pasakyti kritikams, kurie sako, kad Sajus niekada nežais aukščiausiame lygyje?

– Jie turbūt nelabai žino, kad jis pradėjo krepšinį žaisti prieš penkerius metus. Jis net taisyklių nežinojo. Jam nėra lengva, nes jo bendraamžiai tą krepšinį jau dešimt metų ir daugiau žaidžia. Žinoma, norisi iš jo didesnio indėlio. Pusfinalyje su turkais jis įmetė 17 taškų, o finale – tik 2. Tas nepastovumas rodo, kad trūksta meistriškumo. Jis tą supranta.

Visi nori, kad jis būtų Valančiūnas ar Motiejūnas, bet yra kažkokios ribos turbūt. Šiaip per tuos penkerius metus jis tikrai daro didžiulę pažangą ir turi daug savų pliusų. Kiekviena komanda turi mokėti jį išnaudoti. Jis gali sužaisti nugara į krepšį, gali apsiginti prie „mažiuką“, gali blokuoti metimus. Turi tvirtą kūną. Aišku, jam reikės laiko. Dideliems dažniausiai prireikia daugiau laiko, o jam dar trūksta ir patirties.

– Pažymima, kad Sajus turi labai gerą kūną, tačiau mažai įgūdžių. Galbūt jis yra tas „centras“, kuris save lipdyti turi kaip gynybinio pobūdžio aukštaūgį – žmogų, kurio užduotis yra saugoti krepšį bei kovoti dėl kamuolių. Galbūt jam nereikia norėti tapti labai pavojingu puolime?

– Taip. Aišku, jam reikia stiprinti charakterį. Svarbu pažymėti, kad „Žalgiryje“ jis žaidė kitiems, o tarp bendraamžių kamuoliai ėmė judėti jo pusėn. Nėra lengva taip persiorientuoti. Žinoma, jeigu būtų labai geras, jis būtų persiorientavęs greičiau. Tačiau Martynas tikrai stengėsi ir buvo rungtynių, kuriose jis buvo labai naudingas.

Velička

– Pakalbėkime apie kitą jūsų auklėtinį, bet ne iš dvidešimtmečių rinktinės. Kalbu apie Arną Veličką. Kaip jūs vertinate jo sprendimą palikti jūsų vadovaujamą „Žalgirio“ dublerių komandą ir keltis tobulėti į „Barcelona Lassa“?

– Visų pirma, jis turėjo tokią galimybę ir ja pasinaudojo. Mes negalime kažkaip vertinti. Tai buvo jo ir jo aplinkos toks sprendimas ir mums belieka jį priimti. Einame toliau, žiūrime į priekį ir ieškome kitų žaidėjų.

Žinoma, nėra smagu, kad viskas susiklostė taip, kad jis tarsi pasinaudojo „Žalgiriu“ kaip tramplinu. Pasidarė reklamą. Ne pirmas toks atvejis. Mąstome, kaip čia daryti.

Šiaip Arnas yra tikrai geras žaidėjas. Per metus mūsų komandoje jis padarė didžiulę pažangą ir profesionalumo požiūriu, nes atvykęs buvo tikrai kaip vaikas. Ne kiekvienas gali atsispirti. Bet kuris, gavęs „Barcelona“ pasiūlymą, mąstytų. Tai yra svajonė.

– Užsiminėte, kad kalbėjote su „Žalgirio“ aplinkos žmonėmis, jog reikėtų kažkaip sulaikyti talentų nutekėjimą į „Barcelona Lassa“ ir kitas užsienio komandas. Ar tai yra įmanoma?

– Ne, ne. Žinoma, kad jeigu jis nėra patenkintas, vaikšto nusiminęs, tai jo laikyti nereikia. Nepadės jokie kontraktai. Reikia padaryti tokias sąlygas, kad jie matytų, tobulėtų. Manau, kad mūsų sąlygos yra tikrai geros. Pats Arnas matė, kaip žaidė pradžioje ir kaip pabaigoje, kokios vyksta treniruotės. Viskas yra.

Jeigu gauni tokį pasiūlymą iš „Barcelona“, tai vėliau gyvenime gali gailėtis, kad juo nepasinaudojai. Mes negalime jo laikyti, nes per prievartą nebūtų gerai nei jam, nei mums.

Išlaikyti tokius jaunus žaidėjus reikėtų kažkaip kitaip. Galbūt ne kontraktais. Galbūt reikėtų kalbėti apie jų vaidmenį komandoje, svarbą, kad jie matytų, jog tikrai tobulėja.

– Pats Arnas Velička yra užsiminęs, kad jo idealas yra Šarūnas Jasikevičius. Galima šiuos du žaidėjus lyginti pagal kažkokius parametrus, žaidimo stilių, gebėjimus?

– Panašumų galima ieškoti charakteryje. Lemiamais momentais Arnas tikrai nori turėti kamuolį savo rankose ir valdyti žaidimą. Tą matėme ir pasaulio čempionate, kai jis viską kontroliavo ir laikė savo rankose. Tai yra labai stipri savybė. Palyginčiau su Mariumi Grigoniu, kuris taip pat labai mėgsta imtis iniciatyvos lemiamais momentais.

Ne kiekvienas toks žaidėjas yra. Kitas tokiomis akimirkomis bėga nuo to kamuolio. Jis nebijo atsakomybės. Tai yra puiki savybė.

Tačiau šiaip Arnui dar labai daug trūksta iki gero žaidėjo. Jam dar reikia labai daug ką patobulinti. Jo laukia ilgas kelias ir viskas priklauso tik nuo jo.

– Tarp tų minusų turbūt yra metimas?

– Nenoriu labai plėstis, pats matė. Metimo pastovumo trūksta. Taip pat reikia gerinti supratimą gynyboje. Nenoriu labai išsiplėsti, nes po to sakys, kad peikiu. Jis viską pats supranta.

Faktas, kad juo domisi „Barcelona“, rodo, jog mūsų krepšinio mokykla neblogai dirbo.

Masiulis

– Galiausiai, pakalbėkime šiek tiek apie jus. „Žalgirio“ sistemoje esate labai seniai, buvote vienas tų, kurie 1999 metais kėlė Eurolygos trofėjų. Kokios jūsų ambicijos? Norėtumėte vieną dieną perimti „Žalgirio“ vairą, kuris palaikomas „Utenos alaus“ šį sezoną pasiryžo sužinoti, kiek iš viso yra žaliai baltų klubo gerbėjų, todėl paskelbė Pasaulinį „Žalgirio“ fanų surašymą?

– Neturiu tokių ambicijų. Paprasčiausiai, mėgaujuosi kiekviena akimirka. Nesu tas, kuriam trenerio darbas būtų paskutinis ir be kurio aš kažką prarasčiau. Galbūt mane tai ir veža, kad turiu užnugarį. Galiu sau leisti, kad man nedarytų įtakos kiti. Šio darbo nesilaikau įsikibęs. Paprasčiausiai, noriu tuo mėgautis.

Šiaip darbas yra labai smagus. Kad ir dabar matau, kaip pasikeičia pusė komandos. Ateina jauni vaikinai, kurie nori tobulėti. Nėra tame pastovumo. Viskas nuolat keičiasi. Tame yra daug pliusų.

Jeigu dar kažką laimi ir matai, kaip vaikai džiaugiasi, arba kažkas keliasi į LKL pirmenybes, būna labai smagu. Tiesiog mėgaujuosi. Tokiu principu ir vadovaujuosi.

– Tai darbas su jaunimo komanda jums yra priimtinesnis nei su vyrų?

– Ne, nebūtinai. Nežinai, kas nutiks. Šiaip galbūt norėčiau padirbėti rimto trenerio asistentu. Tačiau bendrai, džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti su jaunimu. Malonu, kad man tai suteikia tiek „Žalgiris“, tiek federacija. Žinau, kad man daug trūksta, kaip ir žaidėjams. Reikia semti patirtį, kurią galbūt kažkada pavyks ir kitur panaudoti. O jeigu nepavyks, tragedijos nebus.