Italų iššūkis: pagrindinis varžovų ginklas puolime ir didžiausi galvosūkiai Lietuvos žaidime (125)

Per šiokius tokius skausmus, tačiau savo darbą Lietuvos rinktinė pirmajame olimpinio atrankos turnyro etape padarė – Kazio Maksvyčio auklėtiniai iškovojo dvi pergales ir žengė į pusfinalį.

Ten mūsų rinktinės laukia italų, kurie nusileido Puerto Rikui, iššūkis.

Varžybų sistema tokia, kad didelio skirtumu su kuo žaisti pusfinalyje nėra – norint būti olimpiadoje tiesiog reikės iškovoti dar dvi pergalės.

Vis tik iš pradžių pabandykime pažvelgti į būsimus varžovus iš Italijos ir užakcentuoti labiausiai taisytinus mūsų rinktinės epizodus.

Melli

Braškanti lietuvių gynyba ir pagrindinis italų ginklas

„Ar aš turiu penkis žaidėjus, kurie gali apsiginti?“, – vienos iš pertraukėlių metu retoriškai klausė vyriausiasis rinktinės treneris Kazys Maksvytis.

Nors į retorinius klausimus atsakymai nepateikiami, tačiau į šį jis būtų vienareikšmiškas – kol kas ne,

Būtent gynyba buvo didžiausia Lietuvos rinktinė problema per abejas pirmojo etapo rungtynes.

Visų pirma, reikia kalbėti apie žaidėjų individualų darbą prie savojo krepšio. Dramblio Kaulo Kranto krepšininkai tiesiog per daug taškų rinkosi „1 prieš 1“ situacijose.

Lietuvos rinktinės perimetro žaidėjai pramiegodavo varžovų įkirtimus ir be kamuolio, ir su juo. Dėl šios priežasties atitrūkti ir ramiai užsibaigti antrąsias rungtynes buvo per daug sudėtinga.

Kita problema buvo gynyba „2 prieš 2“ situacijose. Domantas Sabonis kol kas atrodo galingai puolime, tačiau gynyba šlubuoja. Itin tai pasimatė „pikenpopo“ situacijose prieš Deoną Thompsoną, kuris pasižymi tikrai minkštu metimu ir tai pademonstravo visu gražumu trečiajame kėlinyje.

D.Sabonis tikrai turi pakankamai greitas kojas, kad po užtvaros galėtų kilti gerokai agresyviau. „Dropo“ gynybos mes daug matėme su J.Valančiūnu, tačiau šioje rinktinėje jos tikėtasi gerokai mažiau.

Pagrindinė to priežastis gali būti ta, jog aukštaūgis rungtyniauja per skausmus ir tai riboja jo veiksmus gynyboje. Vis tik šiuo metu atrodo, kad būtent šioje vietoje reikėtų ryškesnių korekcijų Lietuvos rinktinės žaidime, nes tiek Italija, tiek ypač Puerto Rikas turi gynėjų, kurie gali mesti iš po užtvaros.

Žvelgiant jau konkrečiai į būsimą Lietuvos rinktinės varžovą, neramina tai, kad visi Italijos rinktinės priekinės linijos žaidėjai yra metantys iš trijų taškų zonos.

Būtent čia yra didžiausias varžovų ginklas, kuriuo jie gali bausti pasyvią lietuvių gynybą „2 prieš 2“ situacijose.

Jeigu italų mačo su Bahreinu negalime laikyti atskaitos tašku, tai rungtynėse su Puerto Riko ekipa jau išryškėjo pagrindinės šios komandos žaidimo idėjos puolime.

Nemaža dalis italų kūrybos priklauso nuo aukštaūgių. Nicolo Melli atliko 4 rezultatyvius perdavimus ir dauguma jų buvo „shortrolluose“. Būsimas Šarūno Jasikevičiaus auklėtinis puikiai nusimetinėja kamuolį ir yra pavojingas vidutinėje distancijoje, todėl dažnai italai savo atakas grindžia būtent per jį.

Pirmoje mačo pusėje italai stengėsi maitinti kamuoliais Danilo Gallinari, kuris nors yra gerokai sulėtėjęs, tačiau arčiau krepšio vis dar yra pavojingas ir turi puikų klaidinamų judesių arsenalą.

Vis tik Lietuvos rinktinės „ketvirtieji numeriai“ yra gerokai fiziškesni nei Puerto Riko rinktinėje ir taip lengvai įsileisti į baudos aikštelę varžovų komandos veterano neturėtų. Puerto Rikas privalėjo tokiose situacijose spaustis ir taip D.Gallinari surasdavo laisvus žmones perimetre.

Prieš itin žemą italų penketą, kurio priekinėje linijoje dažnai būna minėtasis D.Gallinari bei Giampaolo Ricci, Lietuva tikrai turės pranašumus baudos aikštelėje. Nors Lietuvos rinktinės žaidimo modelis yra pakitęs ir itin daug sprendžiama greitajame puolime bei su D.Sabonio kūryba perimetre, tačiau senas geras kamuolio įvedimas aukštaūgiams į „postą“ čia vėl gali būti prisimintas.

Jeigu italų rinktinės „smallballas“ užatakuotų mūsų aukštaūgius, K.Maksvytis gali taip pat mėginti prisitaikyti prie varžovų penketo. Ąžuolas Tubelis vidurio puolėjo pozicijoje šiose rungtynėse atrodo kaip variantas, o neraminti gali nebent šio jau aukštaūgio problemos ginantis po krepšiu.

Perimetre Italijos rinktinė itin skambių pavardžių neturi – čia sutiksime gynyboje ariantį Alessandro Pajolą, Nico Mannioną ir Marco Spissu.

Pastarasis yra labai tinkamas oponentas Lukui Lekavičiui. Mūsų rinktinės įžaidėjas suspėti su varžovų gynėju tikrai gali, o fiziniais duomenimis jam nenusileidžia. Dėl šios priežasties L.Lekavičiaus minutės mače su Italija gali būti tikrai gausios.

Tiesa, puolime Lietuvos rinktinės įžaidėjui taip lengva nebus – varžovai neturi lėtų ir augalotų aukštaūgių, kuriuos jis galėtų atakuoti „2 prieš 2“ situacijose. Geresnė opcija čia atrodo M.Grigonio „pikenrolai“ su D.Saboniu, kadangi varžovai stabdyti aukštaūgį, besileidžiantį krepšio link, daug ginklų neturi.

Sabonis

Gludinamas Lietuvos rinktinės puolimas ir ištaisomos detalės

Nurimus emocijoms po rungtynių su Dramblio Kaulo Kranto rinktine, galima pažvelgti, kodėl buvo taip sunku ir kuo varžovai nustebino lietuvius.

Visų pirma, reikia pabrėžti, kad Lietuvos rinktinė prarado galimybę rinktis lengvus taškus greitajame puolime. Jeigu mače su Meksika tai veikė puikiai ir atkovoję kamuolius Lietuvos krepšininkai skuodė į puolimą bei taip surinko net 24 taškus, tai antrajame grupės etapo mače greitose atakose Lietuva įmetė tik 4.

Priežasčių ieškoti toli nereikia – Dramblio Kaulo Krantas nėra talentinga komanda, tačiau beprotiškai fiziška. Varžovų komandos žaidėjai lietuviams kontaktą duodavo nuo pirmųjų atakos sekundžių. Taip oponentai ne tik užkirsdavo kelią greitoms atakoms, bet ir išmušdavo lietuvius iš derinių bei dažnai vertė paprastinti žaidimą bei improvizuoti, o tai daryti pavykdavo ne visada.

Nepaisant kieto varžovų žaidimo, Lietuva vis tiek pelnė net 97 taškus ir tai tik dar kartą parodo, kad lietuviai yra pakankamai universalūs puolime ir gali prisitaikyti prie varžovų.

Vargu, ar Italija gali pasiūlyti bent arti tiek kontakto, kiek jo turėjome šitame mače. Todėl galime ir vėl tikėtis gana daug greito žaidimo, kur D.Sabonis pats persivaro kamuolius arba siunčia tolimus perdavimus. Čia bus labai svarbu sumažinti klaidų skaičių – dvigubo varymo taisyklių pažeidimai, kamuoliai skriejantys į užribį yra tai, ką būtina minimalizuoti pusfinalio metu.

Pasaulio čempionato metu Lietuvos rinktinė nemažai puolimo grindė tritaškiais ir žaidžiant su italais tai gali tapti labai svarbiu faktoriumi. Tai, kad varžovai eis į gilias pagalbas ir spausis baudos aikštelėje „2 prieš 2“ situacijose yra tiesiog faktas. Svarbu, kaip tai bus išnaudojama lietuvių snaiperių.

Čia norėtųsi atsigręžti į Deividą Sirvydį. Kol kas šis snaiperis atrodė itin nekokybiškai ir daugiausiai problemų buvo gynyboje. Puolime D.Sirvydis nemažai žaidė su kamuoliu ir pats stengėsi kurtis progas.

O jeigu bent šioms rungtynėms D.Sirvydį puolime išnaudoti, kaip tiesiog visišką metiką, kuris juda be kamuolio arba jo tiesiog laukia kamputyje? 2–3 šio žaidėjo pataikyti tolimi metimai galėtų tapti neblogu impulsu Lietuvos rinktinės žaidimui.

Ketvirtajame kėlinyje su Dramblio Kaulo Kranto komanda mes pamatėme, kad kartais genialumas slypi paprastume.

M.Grigonio ir D.Sabonio „pikenrolai“, arba „ispaniškas pikenrolas“, kuomet su kamuoliu yra L.Lekavičius, o nugarinę užtvarą stato M.Grigonis yra tai, kas gali būti efektyvu prieš nemažą dalį rinktinių,

Klausimas išlieka ir apie būsimą Lietuvos rinktinės rotaciją, Kol kas visus 12 žaidėjų K.Maksvytis panaudodavo dar pirmoje rungtynių pusėje.

Toks žaidimo modelis leidžia palaikyti aukštą tempą, tačiau kartais taip numušamos lyderių minutės bei jų ritmas. Pats K.Maksvytis pripažino, kad E.Ulanovas antrajame mače per ilgai buvo paliktas ant atsarginių žaidėjų suolelio.

Labai svarbus aspektas bus ir R.Jokubaičio žaidimas. Kol kas į akis krenta jo pasitikėjimo stoka. Jeigu po užtvaros erdvės metimui gavęs lietuvis stabdo ataką, tai yra laimėjimas varžovų gynybai. Būtent tokių epizodų mes matėme gana nemažai, o jo vidutiniai metimai tai galėtų stipriai išspręsti.

Kol kas trūksta ir R.Jokubaičio ryšio su D.Saboniu. Visos geriausios „2 prieš 2“ kombinacijos aukštaūgiui pavyko su M.Grigoniu bei L.Lekavičiumi. Vis tik planas prieš šią atranką buvo ne toks.

Norisi tikėti, kad ir gynyboje „Barcelona“ ekipos gynėjas gali pasitempti. Vargu, ar italų perimetro krepšininkai bandys žaisti tiek „1 prieš 1“, kiek Dramblio Kaulo Kranto žaidėjai, tačiau čia svarbus bus ėjimas iš užtvarų ir tvirto kūno išnaudojimas.

Jeigu teks susidurti su Puerto Riko rinktine, tuomet bus jau visai kita kalba, tačiau šiuo metu reikia susikoncentruoti į mačą su puikiai pažįstama Italija.

Patyrusi Italijos rinktinė yra grėsmingas varžovas vieneriose rungtynėse, tačiau bent jau prieš mačą atrodo, kad pranašumų Lietuva turi gerokai daugiau. Tuo pačiu tai ir šansas vyriausiajam rinktinės treneriui K.Maksvyčiui pagaliau su Lietuvos komanda laimėti didelės svarbos mačus ir išvesti mūsų nacionalinę komandą į Paryžių.

„Ilgoji pertrauka“: „Žalgirio“ klaustukai, valdymas, neliečiamas žaidėjas, kokį pasitikėjimo kreditą turi Trinchieri bei PAO ir OLY klaustukai